NemNemPhoto.eu

Avery Bishop „Beprotė“ Jei reikėtų apibūdinti šią knygą vienu žodžiu – paveikus – būtų idealiai tinkantis tam žodis. Knygos pasakojimas sukasi apie patyčias. Kaip jos paveikia ne tik tuos, iš kurių buvo tyčiojamasi, bet ir tuos, kurie tas patyčias kūrė. Emilija Benet užaugusi tapo psichoterapeute, paskatinta vaikystėje patirto psichologinio smurto iš savo „draugių“ pusės ir savo paties paauglystės klaidų. Nors ir ji pati nebuvo „pyragėlis“ – ne tik nepasipriešindavo kitų įtakai, bet ir pati nenujausdama pasekmių, jas kūrė. Emilija buvo tik viena iš šešių merginų, vadinančių save „Harpijomis“ , populiariausių mokyklos merginų (mano akimis bjaurybių), skatinusios pačias blogiausias paauglių reakcijas ir poelgius. Žinoma, turiu omeny ne tik patyčias, bet ir psichologinį ar net fizinį smurtą. Nors žinant faktą, kad merginos buvo tikros bjaurybės, o užaugę tikrai ne visos tapo pavyzdingomis moterimis, tačiau keista, bet knygoje neapykantos joms autorė nesukuria. Labiau nukreipia skaitytoją

Jodi Picoult „Tobulas paveikslas“  Dar vienas įdomus Picoult pasakojimas apie tobulą šeimos paveikslą, su „plika akimi“ nematomais paveikslo šešėliais. Kai nuėjau į Goodreads pasižymėti, kad pradedu skaityti šią knygą, mane išgąsdino didelis kiekis labai prastų atsiliepimų, tad ir tikėjausi gana kankinančio kūrinio. Deja ,ir gavau ir negavau to, ko tikėjausi, tad pradėkime nuo pradžių: Kesė – greitai išgarsėjusi antropologė, kuri savo darbo metu susipažįsta su itin populiariu aktoriumi, kurio geidžia kiekviena pasaulio moteris. Jis gražus, talentingas, turtingas, - pilnas komplektas. Tačiau – turi ir ydų : nevaldo savo įsiūčio ir muša savo žmoną. Jos vyras, pasauliniu mastu žinomas aktorius Aleksas – spinduliuojanti ir charizmatiška asmenybė, slepianti tikrąją savo prigimtį ir savo nesaldžią praeitį. Iš dalies nuo pat pradžių leidžiantis skaitytojui suprasti, koks demonas jame slypi: jis nemoka mylėti. Jo meilė slypi savininkiškume, manijoje pasisavinti kitą asmenį, o ne tyroje meilėje

Anne   Enright  „Užžėlęs kelias“ Kad ir kaip stengiausi, nesusidraugavau su šia knyga... Istorija pasakoja skausmingą, tikrumu trykštančią didelės šeimos negandų pilną, gyvenimo istoriją. Nors labai stengiausi jos nelyginti su kitomis istorijomis, man ji labai labai priminė „Mažą gyvenimą“ savo skausmu ir nelaimių sklidinais gyvenimais. Po daugybės metų, mirus vaikų tėvui, motina visus sukviečia atgal į vaikystės namus, atšvęsti paskutinių savo Kalėdų, nes motina pasiryžta parduoti prisiminimais sklidiną jų namą. Nors gana keista visa istorija: nei vieni šeimos santykiai nėra artimi, net galima sakyti, nei vieni nėra nuoširdūs ar tikri. Keista skaityti istoriją, kur tiek daug vienas kito nesupratimo, apatiškumo ir dirbtinės meilės. Nors nežinau ar verta sakyti „meilė“, nes ir ja čia  ne itin  kvepia. Kiekvienas šeimos narys augo skurdžiai. Ne finansiškai – emocionaliai. Motina buvo apatiška viskam, išskyrus vienam savo sūnui. Dėl jo ji pakildavo iš patalų, o dėl kitų... Ir pabaigusi ši

Meg Mason „Regis, man ne viskas gerai“ Maniau, kad tai bus pirmoji knyga po ilgo laiko, kuri neturės apžvalgos. Ne todėl, kad kas nepatiko, ne todėl, kad per mažai minčių ir jausmų sukėlė. Atvirkščiai. Daug. Bet tuo pačiu ir nieko, galvoje tuščia, tad gal man ne viskas gerai? „Regis, man ne viskas gerai“ – tai kelionė Martos galvoje per jos pasaulio supratimo prizmę. Ar galiu taip sakyti? Tai knyga apie sergančią merginą, kuri virš 20 metų kasdien kovoja pati su savimi, nesuprasdama, kas tiksliai jai yra. Kasdienybė jai karas. Karas ne tik su aplinkiniu pasauliu, bet ir pačiai su savimi. Tai istorija apie merginą, tampančia moterimi, kuri kasdien aukoja viską: savo šeimą, santykius, vertybes. Viską. Norėčiau pasakyti, kad knygą sudrebino mano vidinį pasaulį ar kažką panašaus, tačiau kaip ten bebūtų, didumą Martos jausmų esu išgyvenusi ir pati (o kitą dalį mačiusi iš šalies), tad stipraus žemės drebėjimo po kojomis nepajutau. Tačiau jaučiau begalinį liūdesį, ko dar neišjaučiau jokioje k

Andrij Liubka „Karbidas“ Kiekviena knyga turi savo laiką ir vietą.. Mano pažintis su Karbidu nebuvo lengva. Nors atsiliepimų buvo daug ir visos iki vienos labai teigiamos, - manęs ji nežavėjo. Nežinau net kas buvo negerai, tačiau net ir tikrai geras humoras knygai nepadėjo. Kai knyga manęs nežavi, nors ir turi daug atsiliepimų kokia ji nuostabi – aš duodu jai antrą šansą. Šiuo atveju, kelias dienas padėjau į šalį, nes kiekviena knyga turi savo laiką... Padariau teisingai. Nuo 78 puslapio knyga tapo tikru saldainiuku: humoras, istorija, meilė, atsidavimas ir nepabijosiu įvardyti – šekspyriška tragikomedija. Karbidas – nuostabus veikėjas, kuris pavergs didžiausią kietaširdį: mąslus, tačiau kiek ir kvailas, drąsus – bet ir kiek silpnas. Tobulas skirtingų savybių kratinys. Pabaigus šią išskirtinę knygą, jau žinau kam ją rekomenduosiu – tėčiui. Neabejoju, kad jam visa ši istorija sukels ne vieną emociją, ir jam ji labai patiks.  

Eduardo Strauch, Mireya Soriano „Iš spengiančios tylos“ O kaip man patinka tikros istorijos, nors dažnu atveju, tai būna širdį veriančios skausmingos istorijos. Tokia buvo ir ši, - “ Iš spengiančios tylos“. „ – Ar jūs valgėt kiškius ir paukščius?- paklausė motina. -Ne, mama, tokiame aukštyje nėra jokių kiškių ar paukščių. Mes valgėme mirusiuosius.“ „Iš spengiančios tylos“ – tai lėktuvo katastrofos išgyvenimo istorija, pasakojama vieno iš išgyvenusiųjų akimis, kai 1972 metais, Andų kalnuose sudužo keleivinis lėktuvas, pasiglemžęs ne vieną auką. Praėjus 40- čiai metų, Emanuelis Strauchas pasakoja ne tik kaip išgyveno šią siaubingą patirtį, bet ir ko iš jos išmoko. Skaitant šią, galima sakyti, išpažintį, galvoje sukosi įvairūs jausmai. Nepabijosiu prisipažinti, kad jau pirmuose knygos puslapiuose braukiau ašarą, o paskutiniuose teko tramdyti nuostabą. Man asmeniškai, knygos pabaiga buvo kaip vyšnaitė ant torto – paauglystėje labai buvau smalsi visoms nepaaiškinamoms ar sunkiai suprantamom

Angela Marsons „Lemtingas pasirinkimas“ Man visada A.Marsons knygos būdavo atgaiva, knygos, kurios leidžia ir pailsėti ir lengvai pasinerti į apmąstymus. Prisipažįstu, autorės knygų neskaičiau jau ilgas laiko tarpas. O ir be to, visad jas paimu į rankas ne iš eilės. Čia man lyg koks prakeiksmas, vis nepataikau imti sekančios.. Nors visad skaitau knygas ne iš eilės, bet niekad nejaučiau jokios spragos istorijoje. Dažniausiai autorė primena kas vyko prieš tai, tad didelių nesklandumų nebuvo. Tačiau šįkart skaitant pasijaučiau kiek nejaukiai: nors autorė priminė kas buvo prieš tai, man tai nei kiek nepadėjo... Džiaugiuosi ir vėl grįžusi prie Kimos Stoun. Tvirto charakterio detektyvės, kuri viską „paima į savas rankas“ kad ir kokios asmeninės negandos ją tuo metu kankina. Šįkart detektyvei tenka daug sunkesnis išbandymas, nei iki šiol buvusiose dalyse: netekusi artimo bičiulio, dar nesusitaikius su netekties jausmu, jo vietą užima kitas, jau pažįstamas komandos narys. „Lemtingas pasirinkim

Jodi Picoult "Kuprotojo banginio dainos"  Mano noras pažinti artimiau autorės kūrybą prasidėjo nuo knygų "Trapumas" ir "Maži svarbūs dalykai". Šios knygos buvo kaip geras antausis, lyginant su kitomis knygomis, nes knygų pagrindinės mintys ir pabaigos pritrenkiančios ir pamokančios. Nuo tada pradėjau kaupti (rinkti) autorės knygas. Dabar turiu visą jos knygų kolekciją, išverstą ir išleistą Alma littera leidyklos. Tikiuosi jau dauguma esat ir girdėję apie mano instagram'o iniciatyvą #skaitompicoultkartu, kur kviečiu prisijungti prie manęs ir skaityti autorės knygas nuo pirmosios jos išleistos. Šiuo atveju , nuo "Kuprotojo banginio dainos". Nors nusprendžiau pažintį pradėti nuo pradžių (pirmosios knygos), gana sunku "nuleisti aukštus standartus" žemyn ir nesitikėti tokių "bombų" kaip buvo mano pirmosios dvi skaitytos autorės knygos. Šiek tiek pavyko. Tikėjausi, kad pažintis bus kiek sudėtingesnė.. Knyga nenuvylė, net nebuvo

Dolly Alderton „Vaiduokliai“ Knygos anotacija gana intriguojančiai žadėjo daugybę veiksmo vingių ir nebanalią istoriją apie 32-jų metų Nina Din, garsią kulinarinių knygų rašytoją, kurią užgriūna daugeliui jau pažįstamos gyvenimo negandos: netikę santykiai, šeimos nelaimės ir dvigubi aplinkinių tau keliami standartai, kad turi greičiau kurti šeimą, moteriai nevalia ilgai delsti... tačiau kaip tai keisti, kai tai net nepriklauso nuo tavęs? Tačiau pati knygos istorija manęs nei žavėjo, nei atbaidė: skaitėsi lengvai, vietomis balsu juokiausi iš absurdo, kartais iš teisybės, tačiau daugiausiai – pykau. Nesupratau tėčio istorijos vingio, nors demencija gana aktuali tema daugeliui iš mūsų, artėjančio tėvų praradimo baimė – taip pat. Tačiau kodėl ji buvo būtent šioje knygoje? Nesupratau. Vienintelis tikrai gana įdomus istorijos vingis man buvo tas pažinčių svetainės „laimikis“. Tikrai nemažai tiesos, kad vieninteliai „nesusitupėję“ dažniausiai yra būtent vyrai. Ir tiesa, kad jie dažniausiai pa

Lorena Hickok „Helenos Keler istorija“ Tai nepaprastai įkvepianti ir žadą atimanti TIKRA istorija apie nepaprastą drąsą ir žingeidumą mergaitės, kuri per didelę nelaimę neteko regėjimo ir klausos. Tačiau tik užsispyrimo, noro mokytis ir pasiaukojančios mokytojos dėka, Helena kiekvieną dieną vis labiau pasikausčiusi ir pasiryžusi išmokti apie ją supantį pasaulį. Net grįstu pasakyti, kad ši istorija man ne tik apie nepaprastą mergaitę, vėliau – drąsią moterį, bet ir apie nepaprastai atsidavusią mokytoją, be kurios Helenos istorija būtų, labai tikėtina, pasisukusi visiškai priešinga kryptimi. Tačiau, kad ir kokia įdomi, įtraukianti ir stebinanti ši istorija, man joje buvo spragų. Nereikia, galbūt, tikėtis tobulos istorijos, kuri sutilps į mažiau nei 150 puslapių, o dar turint omenyje, kad istorija tęsiasi metų metus. Tad man trūko detalių, galbūt net, skausmingų nepasisekimų, kurių tikiu, kiekvienas esam patys patyrę sunkiuose išbandymuose, tačiau šioje knygoje- man per daug pozityvumo. V

Fredrick Backman - Mes prieš jus Jau gal nepradėsiu kalbų, koks man šis autorius yra didis atradimas. Kiekviena autoriaus knyga vis ko nors išmoko, pamoko, verčia susimąstyti, skaudina ar verčia nusišypsoti, tačiau visada jauti, kad esi ne vienas. Tikriausiai daugelis esate jau susidūrę su situacija, kai serijinės knygos viena po kitos vis labiau nuvilia? Arba pakliūnate kaip į linksmuosius kalnelius, kur kas kelintas vingis sukelia naują adrenalino dozę? Tačiau čia ne šis variantas. „Mes prieš jus“ – tai antroji (iš trijų) „Lokių miesto“ tęsinio knyga. Atrodo, jau pirmoji mane pravirkdė ne kartą, buvo gili ir nepakartojamai aktualios, tačiau skaudžios temos (seksualinė prievarta), tačiau antroji knyga.. wow, neturiu žodžių.. Pirmiausia, - veikėjai. Norėčiau kiekvieną jų pagirti, nes net „blogieji“ pavaizduoti taip įdomiai, kad nejučia gerbsi visus nepaisant jų blogų poelgių. Antroji – tai knygos nuotaika. Kas jau esate pakankamai susipažinę su autoriaus kūryba, žinosite, kaip jis mėgs

Jodi Picoult - Kitas gyvenimas  Autorė ir dar kartą į knygą sutalpino daugybę skirtingų gyvenimų ir daugybę patirčių, tad įsigilinti ir tikrai išjausti pačią knygą reikalavo nemenkai jėgų. Tačiau verta. Kas jau esat susidūrę su autorės kūryba žinote, kad ji rašo sunkiomis, tačiau labai prasmingomis gyvenimiškomis temomis. „Kitas gyvenimas“ – ne išimtis. Tiesa, kodėl toks knygos pavadinimas, ėmiau suprasti tik gerokai įpusėjusi kūrinį. Tad jei kartais paimsit į rankas šią knygą- turėkit kantrybės, nes visa istorija galiausiai išsiskleis kaip gražus gėlės žiedas – visu gražumu ir tik tiems, kurie gebės išlaukti. O knyga pasakoja tikrai vietomis papiktinančią, o kartais ypač jaudinančią istoriją, kuri pinasi per kelias kartas: motinystė. Tarpusavio ryšys. Ir neabejotinai šeimose dažnai įsiterpusi tarpusavio trintis. Peidžė augo nepavydėtinoje vaikystėje: ją, sulaukusią 5-erių metukų paliko mama. Nenumirė, neišsiskyrė tėvai. Ją tiesiog vieną naktį atėjusi pabučiuoti mama – ryte jos nebepab

Patricia Highsmith - Kerol  Ar tikite meile iš pirmo žvilgsnio? Aš tikiu. Galbūt todėl ir negalėjau paleisti šio kūrinio iš rankų. Stebėjau ir gyvenau kartu su Kerol ir Tereza. Neribota meilė įkalinta tarp ribotų įsitikinimų – „Laimė truputį primena aitvaro skrydį../ ir priklauso nuo to, kiek atleisi virvelę.“ Nors nesu tokių lėtų kūrinių mėgėja, šįkart nepaprastai patiko tas lėtas ir užburiantis keliavimas kartu su šiomis dvejomis merginomis: tikrai jaučiau tą laisvės pojūtį viską metant ir lekiant kur akys mato, kai šalia yra tik tas ,kurį nori matyti ir nieko daugiau. Tai mano akimis, buvo beprotiškai graži, nors ir skaudi, dviejų moterų meilė, kuriai pasiekti reikėjo nugriauti ne vieną priešiškumo sieną ir paaukoti tai, kas svarbiausia, vardan meilės. Įspūdžiai po filmo #knygaarfilmas : Galiu iš karto prisipažinti, kad filmas man ne itin patiko,( tik nuo maždaug vidurio sukaustė mano dėmesį) nors pabaiga privertė nubraukti ašarą. Lyginant su knyga, jie vienas kitą papildė, bet vis

Philip Kerr - Kovo našlaitės Ši pažintis su Istoriniu detektyvu – man pirmoji. Kadangi net nenumaniau, kaip pavyks susidraugauti, neturėjau ir jokių konkrečių vilčių. Ir..... likau maloniai nustebinta! Visų pirma, didžiausias simpatijas pelnė man Bernis Giunteris, - privatus seklys, kuris išsiskiria ne tik juodu humoru, bet ir leptelėjimu kas ant liežuvio galo. Nejuokauju, ką jau tikrai myliu gyvenime, tai tiesmukus žmones. Bernis – toks ir yra.. Nors jaučiu išskirtinę pareigą įspėti, kad knygoje tiesmukumas ar išskirtinai atviros ir gašlios sekso (ir ne tik) scenos gali sukrėsti jautresnį skaitytoją, tačiau man tokie vaizdūs aprašymai kaip vyšnaitė ant torto. Pati knygos istorija irgi neliks pamiršta – Bernis gauna išskirtinį užsakymą kaip privatus detektyvas/seklys ,surasti žymaus ir turtingo/įtakingo asmens dukros ir jos vyro žudiką ir pavogtą vėrinį, tačiau visa istorija neapsiriboja tik žudiko ir vėrinio paieškomis.. „Kovo našlaitės“ – veiksmo nestokojanti knyga, kuri tikrai nepri

Philip Kerr - Beveidis nusikaltėlis Kietas riešutėlis tas Giunteris. Kas dar nesusipažinę su šiuo stipraus charakterio veikėju, trumpai pristatau: Bernis Giunteris – gašlumo ir tiesmukumo įsikūnijimas, visiems gerai žinomas privatus detektyvas Vokietijoje. Jei jau pirmoje dalyje („Kovo našlaitės“) sakiau, kad pagr. Veikėjas Bernis kiek „laisvokų minčių“ (ar rankų) vyrukas, šįkart jo laisvos mintys kiek labiau skruostus kaitino ;D „Beveidis nusikaltėlis“ – istorinis detektyvas apie Bernio Giunterio darbelius ir darbus, vykstančius tarpukario metu (1938-ieji). Kas gali būti geriau už bandomus išsiaiškinti nusikaltimus, kai nosį jau kutena ateinančio karo grėsmė? Šįkart genialiajam detektyvui teko net keli darbeliai: rasti šantažuotoją ir serijinį žudiką, kuris jau keletą mėnesių pagrobia ir žudo jaunas, 15-16 metų merginas. Nors ilgai maniau, kad pirmoji trilogijos dalis man patiko daug labiau, dėl kiek santūresnio detektyvo elgesio, bet pasiekus antrosios dalies vidurį, nuomonę visiškai

Bessel Van Der Kolk ,M.D. „Kūnas mena viską“ Turint mintyje tai, kad dedasi mūsų pasaulyje, ši knyga labai laiku ir vietoje. Kad kūnas reaguoja į įvairius išorinius dirgiklius – žino kiekvienas. Tačiau kaip kūnas reaguoja, kodėl reaguoja ir kokios viso to pasekmės – jau visai kitokia istorija. Ir deja, ne visiems ji žinoma. Manau, daugelis prisimins biologijos pamokas mokykloje, kai mokytojos pasakojo, o vadovėliai puikiai iliustravo mūsų biologiją, panašumus su beždžionėmis ir mūsų kūnų reagavimą „kovok arba bėk“ į pavojų. Būtent apie tokius ir panašius išgyvenimo/ kūno reakcijas ir jos padarinius jums pasakos knyga „Kūnas mena viską“. Jei esat ypač smalsus žmogus, gali būti, kad daug informacijos jau bus žinoma arba girdėta, tačiau ir naujos informacijos bus su kaupu: autorius supažindins skaitytoją su daugybe įvairių traumų: karo padariniais, lytiniu ar psichologiniu smurtu, patyčiomis.. Sunku papasakoti apie knygą, nenorint išduoti per daug, nes nuoširdžiai rekomenduoju perskaityti

Einat Nathan „Visas mano gyvenimas“ Tikriausiai daugumai pirma mintis kils „kodėl pasirinkai šią knygą jei neturi vaikų?“, tačiau neturiu atsakymo, kodėl ši knyga taip patraukė mano akį nuo pat pirmos minutės, kai pamačiau, kad leidykla „Vaga“ ją išleis. Dabar jau ją perskaičiusi galiu pasakyti, kad „neprašoviau“, retai knygą pavyksta perskaityti su tokiu užsidegimu ir imlumu pateiktai informacijai. ”Visas mano gyvenimas“ – įtraukianti ir verta dėmesio knyga ne tik apie tai, kaip auginti/auklėti vaikus, ar kokiais tėvais turim būti savo vaikams, bet ir tuo pačiu kelionė po savo vaikystę, kuri nevalingai išlenda skaitant knygos tekstą, atsiminimai apie mūsų pačių auklėjimą (kaip mus auklėjo tėvai) ir tų daugybės kartų auklėjimo skirtumus. Knygoje daug labai gerų patarimų, kaip ir kada vaikus supažindinti su jų seksualumu, kaip jiems paaiškinti tėvų skyrybas, kaip išmokti klausytis vaikų ir auginti jų asmenybes, kaip pelnyti jų pasitikėjimą ir begalės daug kitokių temų. Kas jaučiate „ale

Fredrick Backman - NERIMO ŽMONĖS  Backman‘as yra mano 2021 metų atradimas. Jo visos knygos alsuoja išmintimi, kas tikrai labai nustebino, nes visad maniau, kad Backman‘ui kokie 60-70 metų..(autorius gimęs 1981metais) „Nerimo žmonės“ – naujausia į lietuvių kalbą išversta autoriaus knyga, kuri tikiu, kad nepaliks abejingų. Istorija paprastai nepaprasta : vieniems tai bus istorija apie beviltiškai nepavykusį banko apiplėšimą ir komišką įkaitų dramą, o man – tai istorija apie šimtus gyvenimo istorijų, kurios tarpusavyje turi vieną susikirtimo liniją – asmenines gyvenimo nesėkmes. Kuo man šio autoriaus knygos skiriasi nuo kitų? Veikėjais. Nežinau kaip, nežinau kam, bet autorius meistriškai moka prikaustyti dėmesį savo išskirtiniais veikėjų aprašymais ir jų gyvenimo istorijomis. Kas man patinka labiausiai, tai, kad autorius neišskiria nei vieno veikėjo su savo skaudžiomis gyvenimo pamokomis. Jie visi gilūs, skaudūs ir turi ko išmokyti, tačiau nei vienas veikėjas nebus išskirtas kaip „labiau

Matthew Syed - Mąstymas be sienų Manau jau daugelis per savo gyvenimą esam atsidūrę aplinkoje, kur kardinaliai išsiskyrė nuomonės su aplink mus esančiais žmonėmis. Galbūt, net daugelis esam atsidūrę situacijose, kai „pralaimėjome“ vien todėl, kad turėjom kitą nuomonę. O galbūt, net pabijojom ją išreikšti? Apie tai ir dar daugiau pasakoja knyga „Mąstymas be sienų“. Knygą sudaro 7 skyriai, kurie neapsiriboja vien sausa informacija, bet ir papildyta įdomiomis iliustracijomis, kryžiažodžiais ir trumpomis santraukomis, skyriaus gale. Man asmeniškai, tai labai patraukliai pateikta informacija, kuri nepaleidžia skaitytojo dėmesio nuo pradžios iki pat galo. Labiausiai man knygoje patiko tai, kad tai nėra tik teorija, kaip daryti viena ar kita, arba kaip ką keisti, kad būtų Tau daugiau naudos. Ne. Knygoje pateikti realūs pasaulio įvykiai, tapę katastrofomis ir analizuojama kodėl tai įvyko ir kaip galima buvo tai pakeisti, nekaltinant nieko, dėl kitokios baigties. Galbūt iš mano aprašymo gali pa

Anna Johannsen "Mergaitė pajūryje" ( 2 knyga ) Šįkart istorijos tematika man patiko labiau : Sekta. Kas gali būti įdomiau, nei sekti istoriją apie sektą? Vyriausioji komisarė Lena Lorencen išsiunčiama į Fioro salą dalyvauti dingusios keturiolikmetės mergaitės paieškoje. Mergaitė kilusi iį labai religingos šeimos. Daugelis tai vadina ne religija - o sekta. Deja, po keleto dienų ji randama pajūryje su perpjautais riešais. Visiems tampa aišku, kad tai - savižudybė, tačiau Vyr. komisarei Lenai - taip neatrodo ir ji stengiasi išsiaiškinti tiesą.. Ši dalis man patiko labiau nei pirmoji : detalesnė istorija, intrigos per visą pasakojimą, įdomūs įtariamieji, dar įdomesni pagrindiniai veikėjai... Jau pirmoje dalyje man patiko tiek vyriausioji komisarė Lena Lorencen, tiek jos kolega iš kitos salos - Johanas, tačiau šioje dalyje, jų charakteristika man dar labiau patinka ; visad aštraus proto Lena ir ambicingasis kolega Johanas. Pirmoje dalyje vistik labiau širdis linko ties Lena, tačia

Marie Benedict "Vienintelė moteris kambaryje" Šiai knygai teikiau daug vilčių: man patinka tikros istorijos, biografijos ar tiesiog knygos, paremtos tikra gyvenimo istorija, tad "neprašoviau" pataikyti į taikinio viduriuką. Apie šią aktorę - Hedy Lamarr - iki šiol nieko nežinojau, nors Google visagalis padėjo (gal vis tik matyta?..) Knygos istorija prasideda labai patraukliai: Hedy sutinka vyresnį, nekokia reputacija žinomą vyrą, kuris jai pradeda rodyti pavydėtiną dėmesį. Hedy jauna, vos 19-kos,tad neturi patirties meilėje ir patiki,kad tai, ką jaučia Frydrichui- tai meilė. “Akla meilė” - taip pavadinčiau šią įtraukiančią istoriją. Mirties pirklys - taip pramintas ginklų gamybos magnatas, Hedy naujasis mylimasis. Nors draugystės pradžia skamba kaip iš pasakos - pasakomis aš netikiu ir tikėjausi bombos. Gavau! F.Mandlas, naujasis Hedy vyras - tobulas manipuliatorius, sociopatas, narcizas - manau,visi apibūdinimai jam tinka. Negaliu apsakyti, kaip man patinka tokie &

Anders Hansen "Naršymo metas"   Kurį laiką, ši knyga šmėžavo instagramo platybėse, kaip labai didelę įtaką daranti knyga. Knyga tikrai įdomi, netradicinė, tačiau man poveikio jokio nepadarė. Knyga apie interneto atsiradimo pasėkmes, mūsų smegenų nespėjimą su naujovėmis, kokius pavojus tai sukelia ir kaip to išvengti. Nesakau, kad knyga prasta. Anaiptol. Labai įdomu paskaityti apie tai, kaip interneto ir soc. tinklų naudojimas veikia mūsų gyvenimus. Jau seniai ir taip žinojau, kad internetas neša daugiau žalos, nei naudos, tad tikrai buvo įdomu, kokio mąsto tai problema. t.y. procentinė to dalis. Tačiau tai nepakeitė mano požiūrio ar gyvenimo. Jau seniai atsisakiau televizoriaus, jau daugiau nei metus ir Facebook kanaluose visų informacinių puslapių kaip : 15 min,delfi ir t.t dėl neadekvataus gazdinimo, nesąmoningų brukalų ir nulio naudingos informacijos. O visa kita- naudoju dėl darbo.. Knyga man konstatavo tik viena faktą : aš nepriklausoma nuo interneto. Manau, ši knyga tik

Dan Jones ir Marina Amaral „Laiko spalvos“ Pradedant pasakoti įspūdžius apie šią knygą/albumą, norėčiau pradėti pasakojimą, suskirsčiusi knygą į dvi dalis : kaip fotoalbumą ir kaip istoriją. Visų pirmiausia, kas nėra artimi fotografijai, verta turėti omenyje, kad pirmoji SPALVOTA fotografija buvo padaryta 1861 metais, Thomo Suttono. Iki tol fotografiją aprėpdavo metalinės plokštelės, kurios „saugojo“ padarytus vaizdus, tačiau jas reikėjo labai saugoti nuo drėgmės ir kitų pavojų, kurie neretai sugadindavo kadrus. Tad kalbant apie šioje knygoje panaudotas spalvotas (nuspalvintas) fotografijas, aš sėdėjau be žado ir negalėjau nustoti grožėtis – kokios geros kokybės dauguma nuotraukų ir kiek čia įdėta darbo. Studijų metais, pamenu, man pačiai teko atkurti fotografijų spalvas, tad tikrai sakau atvirai – čia velniškai daug darbo. Pačios nuotraukos ir istorija aprėpia 1850-1960 metus. Viskas sudėta chronologine seka ir visa pasakojama istorija nuosekli, pagauli ir šokiruojanti. Man knyga suke

Hiro Arikawa - Keliaujančio katino kronikos  Istorija, kuri sujaudins net „šalčiausią“ širdį... Tikrai nesu iš tų, kurios dėl knygų lietų ašaras. Skaudžiausios istorijos ne visad paliečia širdį taip, kaip ši. Matyt, mano „kabliukas“ yra gyvūnai. Kas siejasi su jais- aš atvira visa širdimi. „Keliaujančio katino kronikos“ – nepaprastai jautri istorija apie pačią tyriausią ir stipriausią meilę. Tarp žmogaus ir katino. Jei vis dar galvojate, kad nėra ko išmokti apie meilę arba santykius iš katino – verčiau paskaitykite šią knygą. Neturiu žodžių apsakyti šį neįprastą (dėl istorijos katino akimis) kūrinį. Jame telpa visos stipriausios ir aktualiausios gyvenimo pamokos, kitoks požiūris į draugystę ir ištikimybę, meilę ir mus supantį gyvenimą. Tikriausiai tiek pilnai užtenka pasakyti, norint perteikti svarbiausias knygos detales/mintis. Manau, labiausiai ši knyga patiks tiems, kurie nėra abejingi gyvūnams. Ypač – katėms. p.s. antroje skaidrėje pridedu vieną įdomų faktą apie kates, jei kas moky

Alice Miller - Gabaus vaiko drama Pirmas įspūdis atsivertus knygą buvo, kad tai bus konkretus ir nenuobodus kūrinys. Jau esu susidūrusi su knygomis, kurios storos vien todėl, kad labai išsiplečiama tokiose vietose, kur užtektų trumpo ir aiškaus sakinio. Tokia ir ši knyga (atrodo) skyriai trumpi, ir atrodo, konkretūs. Pati ir knyga nedidelė, vos 100+ puslapių. Nekantrauju pradėti. Būtų melas, jei pasakyčiau, kad pamilau knygą nuo pačio pirmojo sakinio. Deja. Net ir praėjus dienai po paskutinio perskaityto žodžio, taip ir nesuprantu : nesupratau jos, trūko susikaupimo ar tiesiog ne laikas jai buvo, nes iki pusės knygos man ji buvo gana „tamsus miškas“. Tačiau nuo maždaug pusės.. visai kitas kvėpavimas – skaitėsi įdomiai, greitai ir lengvai. Kaip įdomu buvo! Labai taiklūs autorės žodžiai depresijos tema. Jau vien iš patirties galiu pasakyti, kad vadinamasis „perdegimas“, iš savęs traukiamas paskutinis lašas tobulumo, aukšti standartai – tiesiausias kelias į depresiją. Taip pat mintys apie

Markus Zusak „Knygų vagilė“  Dar viena nepaprastai įsimintina knygą į mano sąskaitą... Prisipažinsiu, nuo pat pradžios ji manęs pernelyg negundė. Tačiau istorija, pasakojama iš mirties lūpų gana neįprasta, tiesa? Lizelė – praminta knygų vagile, tik jauna mergaitė, gyvenime patyrusi daugiau, nei galim patys įsivaizduoti. Savo „tuštumos jausmą“ ši mergaitė užpildydavo žodžiais. Tačiau ne kalbėdama – o skaitydama. O jums niekada nekilo net slapčiausia mintis, nugvelbti kito knygą? Tai buvo nepaprastai graži istorija. Nesupraskit manęs tiesiogiai – knygoje labai daug mirčių ir skausmo, tad žodis „graži“ nėra tiesioginis. Be visa to, noriu pridėti Lizelės pamotės charakterį. Tokį charakterį apskritai labai mėgstu. Knygose – dievinu. Visai knygai net tokie menki pajuokavimai ar juodasis humoras/sarkazmas – atgaiva sielai... Nežinau ką daugiau bepridurti – ją reikia skaityti. Labai ačiū už jos rekomendaciją žaidime #menesioknygosrekomendacija . Tuo pačiu, ši knyga patenka ir į #skaitauirverki

Alex Michaelides - Mergelės Daugelis manau jau pažinsite autorių iš jo pirmojo kūrinio, trilerio „tylioji pacientė“. Jau nebesuskaičiuočiau ant rankos pirštų, kiek žmonių tą knygą rekomendavau, nes ji man – geriausias skaitytas trileris per pastaruosius ketverius metus. Tad nenustebinsiu nieko iš karto griebusi į rankas naują autoriaus kūrinį. Tačiau ar patiko? Su tokiu pačiu užsidegimu, kaip norėjau šios knygos, tokiu pačiu ir pradėjau ją skaityti. Skaitėsi labai lengvai ir įtraukiančiai. Net iki pat pabaigos. Tačiau turėjau sau kaskart priminti, kad skaitau ne trilerį, o romaną, o tai, galbūt, mane kiek ir nuvylė. Istorija pasakoja apie universiteto apylinkėse prasidėjusias studenčių , vadinamų „Mergelės“ grupės žmogžudystes. (Čia įspėjimas jautruoliams – žiaurias, kūnus išniekinančias žmogžudystes ) Viena iš jų buvo Marianos dukterėčios geriausia draugė, tad ji atvyksta paremti savo dukterėčios šioje siaubingoje netektyje. Tačiau čia visa istorija ir „paskęsta“ : Mariana įsivelia ti

Matthew McConaughey - Žalia šviesa Šiais metais man autobiografijos – auksas. Ne išimtis buvo ir šio aktoriaus gyvenimo istorija. Vos pamačiusi, kad leidykla žada ją išleisti – iš karto jos panorau. Nors prisipažinsiu, nenutuokiau kas jis toks yra. O ne, man tikrai nėra gėdinga pripažinti, kad filmų industrija – man tamsus miškas. Nepažįstu ir neatpažįstu daugumos ( gal tiksliau, beveik visų įžymybių), niekada nesidomėjau tuo ir mane visad labiau žavi tai, ką aktoriai ir režisieriai sukuria, nei kas tą grožį sukūrė. Apie knygą jau spėjau perskaityti ne vieną įdomią įžvalgą, tad viską pamatyti savo akimis man buvo dar didesnis malonumas. Nors Matthew gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, bet turėjo savo šarmo. Nežinau net kokiais žodžiais papasakoti savo įspūdžius, kai skaitai biografijoje tiek daug blogio. Jau tikrai pradėjau tikėti tuo senu nuvalkiotu posakiu, kad tik skausmas gamina meną. Keista, bet tikiu, kad tai tiesa. Matthew McConaughey dar kartą sugriovė plačiai paplitusius mitus: k