Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio



Fredrick Backman - NERIMO ŽMONĖS




 Backman‘as yra mano 2021 metų atradimas. Jo visos knygos alsuoja išmintimi, kas tikrai labai nustebino, nes visad maniau, kad Backman‘ui kokie 60-70 metų..(autorius gimęs 1981metais)

„Nerimo žmonės“ – naujausia į lietuvių kalbą išversta autoriaus knyga, kuri tikiu, kad nepaliks abejingų. Istorija paprastai nepaprasta : vieniems tai bus istorija apie beviltiškai nepavykusį banko apiplėšimą ir komišką įkaitų dramą, o man – tai istorija apie šimtus gyvenimo istorijų, kurios tarpusavyje turi vieną susikirtimo liniją – asmenines gyvenimo nesėkmes.

Kuo man šio autoriaus knygos skiriasi nuo kitų? Veikėjais. Nežinau kaip, nežinau kam, bet autorius meistriškai moka prikaustyti dėmesį savo išskirtiniais veikėjų aprašymais ir jų gyvenimo istorijomis. Kas man patinka labiausiai, tai, kad autorius neišskiria nei vieno veikėjo su savo skaudžiomis gyvenimo pamokomis. Jie visi gilūs, skaudūs ir turi ko išmokyti, tačiau nei vienas veikėjas nebus išskirtas kaip „labiau patyręs“ ar „skaudesnis“.

Kas jau yra artimiau susipažinę Backman‘o kūryba, tie pritars, kad autorius savo pasakojimais bando „užkabinti jautrią stygą“ mūsų viduje- paliesti mūsų išankstinius nusistatymus, kurie dažniausiai yra labai klaidinantys. Mes dažnai linkę iškart teisti kitą, vietoj pasiteiravimo „kodėl?“. Tai man ir patinka autoriaus knygose: analizė ne tik kitų, bet ir savęs paties.

„Nerimo žmonės“ man buvo labai paveikus kūrinys, kuris ne kartą gerklėje strigtino gumulą, o pabaigoje ir leido išsiverkti. Tai dar vienas, mano akimis, tobulas autoriaus kūrinys, kurio ilgam nepamiršiu.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lucy Score "Tai, kas niekada nesibaigia" Knyga, kurią skaičiusieji pasidalino į dvi puses: kuriems labai patiko ir tuos, kuriems nepatiko. Aš esu abiejų sąjunga: man knyga suteikė ir poilsį ir erzino, tad trumpai apie tai, ką aš išgyvenau, skaitydama "Tai, kas niekada nesibaigia". Istorija tokia pati, kaip ir daugelio meilės istorijų: nuo priešų iki mylimųjų, kaip ir bandyta linkti į meilės trikampį (ir ačiū Diev. - persigalvota), tačiau ši tema neplėtota. Nieko išskirtinio ar įdomaus. Bent man taip atrodo. Patys veikėjai turintys savo šarmo, tačiau nei vienas jų (nebent tik  Naomės dukterėčia) stiprios simpatijos nesukėlė: neįtikino ir griežtojo Nokso perdėtas geranoriškumas, nei saldusis jo brolio charakteris, nei pati Naomė nebuvo įdomi. Labiau.. nesuprantama ir neįdomi. O didžiausias man knygos minusas buvo atviros sekso scenos, kurios vaizduotei nepaliko nei trupinėlio. Gašlios replikos kartais irgi vertė susiraukti, tačiau sekso scenos galėjo bent šiek tiek pa
Silvia Moreno - Garcia "Daktaro Moro duktė" Tikrai nenustebčiau ir juolab neteisčiau, jei šią knygą skaitytojas pasirinktų vien iš viršelio. Tačiau kad ir kokio nuostabumo šis knygos viršelis, knygos turinys taip pat labai maloniai nustebino. Apie daktarą Moro ir jo išskirtinius eksperimentus jau tikriausiai daugelis yra girdėję, (yra net filmas) tačiau skaityti knygą ir žiūrėti filmą - dvi išskirtinės patirtys, kurių geriau net nelyginti. Daktaras Moro, apimtas savimeilės ir trokšdamas pasaulinio pripažinimo, eksperimentuoja su gyvūnų ir žmonių hibridais. Jis įsitikinęs, kad tik jo išskirtiniai moksliniai gebėjimai, vieną dieną jam atneš nepavydėtiną šlovę, o kartu ir galbūt - atradimus, kurie išgelbės daugumą žmonijos. Tačiau nei jis pats, nei skaitytojas negali net nujausti, kur link ši istorija suka... O kiek jausmų tai sukelia! Sunku įsivaizduoti ne tik kaip atrodo šie daktaro sukurti sutvėrimai, bet ir kokie jie sumanūs, drąsūs ir unikalūs. Skaičiau ir grožėjausi visa š
Nick Trenton "Nesuk sau galvos" JEI esate tikras mąstytojas, kuris turi visada viską išstudijuoti, apmąstyti, visada visas situacijas turite išnagrinėti iš pagrindų "o jeigu bus..." arba "kodėl man pasakė..." - ši knyga skirta būtent jums. Jau niekam ne paslaptis, kad daugiausiai mąstantys patiria daug daugiau streso, nei mažiau į smulkmenas pasidavę žmonės. Kaip autorius pats sako - jei daug mąstai, mažiau darai. O tai ir yra viena iš pagrindinių punktų, kodėl gyvenimas nesiklosto taip gerai, kaip tikimės. Knyga plonytė ir teorinė medžiaga pateikta patraukliai. Iškart pajaučiau prielankumą autoriui, kad nevyniojo žodžių į vatą ir iškart pasakė, kad konkrečių taisyklių ar būdų nustoti per daug mąstyti ne tik nėra, bet ir neverta jų kurti. Tad knyga visai ne apie tai, kaip nustoti kažką daryti (vėl ir vėl viską permąstyti), bet atpažinti save kaip per daug mąstantį ir gerai save išnagrinėjus, tai pakeisti, kol tai neiššaukė to padarinių - didelio streso lyg