Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

 Bryan Stevenson - Gailestingumo jėga




Jautriems ir tvirtą teisingumo jausmą turintiems skaitytojams, ši knyga bus gana nemenkas iššūkis, nes ji ištraukia į paviršių visą neteisybę, iškraipo faktus ir iki širdies gelmių skaudina. Tačiau, kad ir kokį iššūkį skaitytojui parengė autorius - ji verta kiekvienos skaitytojo pavogtos akimirkos.

"Būdamas  dešimties Eiveris gyveno su smurtauti linkusiais globėjais, kurių griežtos taisyklės nuolat kėlė vaikui nerimą. Jam nepavykdavo laikytis visų reikalavimų, taigi netikri tėvai dažnai užrakindavo jį sandėliuke, neduodavo valgyti, mušdavo ir kitaip prieš jį smurtaudavo. Vaiko elgesiui nepasitaisius, globėja nusprendė jo atsikratyti.. Nuvežė į mišką, pririšo prie medžio ir paliko. Eiverį rado medžiotojai po trijų dienų, labai prastos būklės. Kai atsigavo po sunkių su apleistumu susijusių sveikatos problemų, jį perdavė valdžios tarnautojams, kurie savo ruožtu grąžino vaiką į globėjų namus. Sulaukęs trylikos jau vartojo narkotikus ir alkoholį.  Sulaukęs penkiolikos jau patirdavo priepuolių ir psichozės epizodų. Eiveriui  sulaukus septyniolikos aplinkiniai manė, kad su juo jau nebeįmanoma susitvarkyti, todėl paliko gatvėje. Eiveris keliavo iš vieno kalėjimo į kitą, kol jam suėjo dvidešimt. Tuomet vieną kartą užėjus psichozės epizodui manydamas, kad jį puola demonai, užklydo į keistą namą. Tame name žiauriai iki  mirties subadė vieną vyrą, kurį laikė demonu. Pono Džekinso advokatai visai nesistengė ištirti jo gyvenimo prieš teismo procesą, todėl vyrą netrukus nuteisė myriop už žmogžudystę."

Skaitant knygą, istorija man priminė vieną mano mylimiausių filmų, sukurtą pagal Stephen King'o istoriją "Žalioji mylia"( 1999m), kuris akcentuoja kalėjimo sargo darbą 1930-aisiais, kuomet neteisingai nuteistas tamsiaodis jaunuolis nuteisiamas nežmoniško žiaurumo kančioms, elektros kėdėje. Tačiau ir pats filmas pasakoja daug daugiau nei neteisingą nuosprendį. Istorija pasakoja ir spragas Amerikos teisės sistemoje, nežmonišką žiaurumą kalėjimuose ir dažnai pasitaikančias patyčias ar net smurtą iš sargybinių pusės. Galbūt todėl skaitant šią knygą, negalėjau pamiršti ir nesutapatinti šių dviejų istorijų į vieną.

Gailestingumo jėga - nepaprastai emociškai sunki knyga apie vieną negailestingiausių temų - rasinę diskriminaciją ir jos pasekmes nepelnytai apkaltintiems žmonėms, nuteistus myriop už tai, ko jie nepadarė. Knygoje rasite vaizdžių aprašymų, kaip vyko pirmasis autoriaus savo akimis matytas nekalto žmogaus nužudymas elektros kėdėje, kuomet buvo (galbūt specialiai?) netinkamai suvesti laidai, kai nuteistasis patyrė nežmonišką egzekuciją... (beje, labai panaši situacija pateikta ir filme "Žalioji mylia".)

Nepasakysiu kiek kartų skaitant liejau ašaras, nesuvokdama kiek daug skausmo ir žiaurumo yra pasaulyje. O visų svarbiausia - kiekviename mūsų. 

Labai noriu tikėti, kad teisingumo sistema patobulėjo per šiuos paskutinius  30 metų, nes labai sunku suvokti, kad tais metais, kai aš gimiau, Amerikoje buvo nuteisti myriop daugiau nei 80 neteisingai apkaltintų asmenų. Tai beveik 100 nekaltųjų. tūkstančiai jų artimųjų, kurių gyvenimai be abejonės susijaukė amžiams. Dieve, kaip sunku net tai suvokti..

Nors kaip ir minėjau, kad kai kuriems ši knyga bus iššūkis, tačiau ji tikrai verta dėmesio. Manau, ji labai patiks tiems, kurie myli tikras istorijas (nors jos ir nėra malonios). 

Ne kartą knygoje radau istorijų lyginimą su knyga "Nežudyk strazdo giesmininko" - tad jau žinau, kokią knygą reikės skaityti toliau.

už knygą dėkoju Leidyklai "Liūtai ne avys" #dovana #reklama <3

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lucy Score "Tai, kas niekada nesibaigia" Knyga, kurią skaičiusieji pasidalino į dvi puses: kuriems labai patiko ir tuos, kuriems nepatiko. Aš esu abiejų sąjunga: man knyga suteikė ir poilsį ir erzino, tad trumpai apie tai, ką aš išgyvenau, skaitydama "Tai, kas niekada nesibaigia". Istorija tokia pati, kaip ir daugelio meilės istorijų: nuo priešų iki mylimųjų, kaip ir bandyta linkti į meilės trikampį (ir ačiū Diev. - persigalvota), tačiau ši tema neplėtota. Nieko išskirtinio ar įdomaus. Bent man taip atrodo. Patys veikėjai turintys savo šarmo, tačiau nei vienas jų (nebent tik  Naomės dukterėčia) stiprios simpatijos nesukėlė: neįtikino ir griežtojo Nokso perdėtas geranoriškumas, nei saldusis jo brolio charakteris, nei pati Naomė nebuvo įdomi. Labiau.. nesuprantama ir neįdomi. O didžiausias man knygos minusas buvo atviros sekso scenos, kurios vaizduotei nepaliko nei trupinėlio. Gašlios replikos kartais irgi vertė susiraukti, tačiau sekso scenos galėjo bent šiek tiek pa
Silvia Moreno - Garcia "Daktaro Moro duktė" Tikrai nenustebčiau ir juolab neteisčiau, jei šią knygą skaitytojas pasirinktų vien iš viršelio. Tačiau kad ir kokio nuostabumo šis knygos viršelis, knygos turinys taip pat labai maloniai nustebino. Apie daktarą Moro ir jo išskirtinius eksperimentus jau tikriausiai daugelis yra girdėję, (yra net filmas) tačiau skaityti knygą ir žiūrėti filmą - dvi išskirtinės patirtys, kurių geriau net nelyginti. Daktaras Moro, apimtas savimeilės ir trokšdamas pasaulinio pripažinimo, eksperimentuoja su gyvūnų ir žmonių hibridais. Jis įsitikinęs, kad tik jo išskirtiniai moksliniai gebėjimai, vieną dieną jam atneš nepavydėtiną šlovę, o kartu ir galbūt - atradimus, kurie išgelbės daugumą žmonijos. Tačiau nei jis pats, nei skaitytojas negali net nujausti, kur link ši istorija suka... O kiek jausmų tai sukelia! Sunku įsivaizduoti ne tik kaip atrodo šie daktaro sukurti sutvėrimai, bet ir kokie jie sumanūs, drąsūs ir unikalūs. Skaičiau ir grožėjausi visa š
Nick Trenton "Nesuk sau galvos" JEI esate tikras mąstytojas, kuris turi visada viską išstudijuoti, apmąstyti, visada visas situacijas turite išnagrinėti iš pagrindų "o jeigu bus..." arba "kodėl man pasakė..." - ši knyga skirta būtent jums. Jau niekam ne paslaptis, kad daugiausiai mąstantys patiria daug daugiau streso, nei mažiau į smulkmenas pasidavę žmonės. Kaip autorius pats sako - jei daug mąstai, mažiau darai. O tai ir yra viena iš pagrindinių punktų, kodėl gyvenimas nesiklosto taip gerai, kaip tikimės. Knyga plonytė ir teorinė medžiaga pateikta patraukliai. Iškart pajaučiau prielankumą autoriui, kad nevyniojo žodžių į vatą ir iškart pasakė, kad konkrečių taisyklių ar būdų nustoti per daug mąstyti ne tik nėra, bet ir neverta jų kurti. Tad knyga visai ne apie tai, kaip nustoti kažką daryti (vėl ir vėl viską permąstyti), bet atpažinti save kaip per daug mąstantį ir gerai save išnagrinėjus, tai pakeisti, kol tai neiššaukė to padarinių - didelio streso lyg