NemNemPhoto.eu

 Jo Nesbo "Karalystė" Netryškau simpatija Jo Nesbo "Hūlės" serijos knygoms, tačiau pavienės autoriaus istorijos man patinka. Net labai. Maloniai nustebino teksto skambesys. Toks lyg poetinis, atrodo, lyg kiekvienas autoriaus žodis būtų nušlifuotas idealiai, kiekvieno skaitytojo ausiai. Man patiko tekstas. Traukė skaityti toliau, o ir su tekstu vis "giliau neriant" apimdavo jaukiai šiurpus jausmas, kad čia velniai žino kiek siaubūnų dar teks sutikti. "Karalystė" - dviejų brolių susipynę gyvenimai, kai jautiesi atsakingas vienas už kitą, nors ne visada kito nelaimė yra tavo paties kaltė.  "..manai, kad pažįsti kitą kaip penkis pirštus, ir staiga žmogus atskleidžia tokią savo pusę, kokios nė neįtarei esant." Nežinau ką dar pasakyti apie šią knygą. Ji man absoliučiai ideali: intrigos, teksto skambumas, įdomūs veikėjai, detektyvo ir romano intarpai. Gal kiek per daug mirčių, kai kurios- visai beprasmės, bet ši knyga viena iš mano metų atradi

Brigitte Giraud "Gyvenk greitai" Žinau tą jausmą, kai po siaubingos nelaimės apninka vienas ir tas pats klausimas "o kas jei..?" Galim visi tokiu atveju sukti sau galvą ir ieškoti kaltų. Neradę - kaltinti save. Arba.. leisti sau viską išjausti ir pripažinti tiesą - niekas nevyksta be priežasties. Labai panašūs jausmai kilo ir knygos autorei - Brigitte, kuri sau tą patį klausimą "o kas, jei..?" užduoda jau dvi dešimtis metų. "O kas, jei nebūčiau sutikusi?", "o kas, jei būčiau paskambinusi..?" būtent taip ji išgyvena savo mylimo vyro žūtį. Prieš dvidešimt metų, jos vyras išvažiavo į darbą ne savo motociklu ir taip niekada nebegrįžo namo. Po dvidešimties metų, Brigitte vis dar gedi ir kaltina save. Kitus, veiksmus ir vis užduoda tą vienintelį klausimą " o kas...?" Nepasakyčiau, kad tas vakaras prie knygos būtų mane šokiravęs, tačiau šiandien pabudau su mintimis apie šią knygą (tai visiškai nėra man būdinga) ir vis dar negaliu jos

Fredrik Backman "Nugalėtojai" Backman'o kūryba man - tikras poilsis, kuris mane nugramzdina giliai į istoriją ir leidžia išnerti tik tuomet, kai lieku be žado. Tai jau trečioji, ilgai lauktos "Lokių miestas" trilogijos dalis, sudėjusi visus taškus ant i istorijoje, kuri nepaliks  abejingų. Nors ši storulė mane gąsdino, supratau, kad gana pelnytai. Pirmi 200-250 puslapių autorius gražino mane atgal į pirmųjų dviejų istorijų pradžią, ją pakartodamas, primindamas kas vyko iki šiol. Iš vienos pusės, tai puikus priminimas man, po tiek metų prisiminti kas yra tas Bobo, kodėl Peteris nebėra sporto reikalų ministras ir kodėl pagrindiniai veikėjai išvyko iš šio sportu pagarsėjusio miesto. Tačiau iš kitos pusės, tai buvo velniškai nuobodi pradžia tokiai stipriai knygai, kurios "stiprumą" suprasiu tik tada, kai skaitysiu tik paskutinius jos puslapius. Pasakojimas pasirodė kitoks. Nežinau dabar, ar pasikeitė jis, ar aš pati, nes pirmąsias knygas skaičiau jau perne