NemNemPhoto.eu

Ann-Helen Laestadius "Šiaurės elnių švytėjimas" Nedegiau iš susižavėjimo šiai knygai. Bent jau nuo pat pradžių ji man pasirodė labai lėta ir be menkiausio veiksmo. Elsos vaikystės, kad ir kokios skaudžios, atsiminimai o ir pats gyvenimas buvo toks lėtas ir skausmingas, kad teko atidėti knygą kuriam laikui į šalį. Norėjosi tuo metu kiek sparčiau irtis per knyginę istoriją. Tik vėliau, per pertrauką "prarijusi" dar bent 2-3 knygas, sugrįžau į "Šiaurės elnių švytėjimas" istoriją ir  pamilau ją. Nors nepasakyčiau, kad judėjau tekstu sparčiai, tačiau buvo jau daug įdomiau nei tik pradėjus ją skaityti. Man patiko Elsa :  įsibaiminusi mergaitė, užaugusi į stiprią ir kovingą moterį, ginančią savo šeimą, kuri be abejonės yra ir jų šeimos kartų auginami gyvūnai. Jautresnius skaitytojus įspėsiu, kad knygoje aprašoma tikrai labai vaizdžiai kankinamų laukinių gyvūnų egzekucijos, kuomet skaitant prieš akis iš tikrųjų imi matyti nebyliai klykiančius elnius, jų negyvai ve

Ina Les "Paskutinis pavasaris" Lietuvių autorių knygų skaitau mažai. Per mažai, kad apie jas turėčiau ką pasakyti, tačiau ši knyga man buvo nepaprastai artima, kad galvoje sukosi tiek daug įvairių minčių... tad, matyt, metas keletą jų ir išsakyti? Didelis pliusas autorei už gerą humoro jausmą. Kai aš pati esu ta, kuri šiaip gana tyli, bet kai lepteliu ką – tai nei atimsi, nei pridėsi. O dar kai mėgstu juodesnį humorą, net dušo eilėraštukas (dainelė?) manęs net nenustebino. O buvo kaip tik miela. Tačiau ne viskas knygoje buvo taip saldu, kaip galima būtų pagalvoti. Susitapatinau su pagrindine veikėja, tad keista pripažinti, bet ir ašarą nubraukiau. Man taip nemaloniai pažįstamas tas savininkiškumas, net ir scena per šventę nemaloniai sutapo su mano praeities įvykiais. Rimtai, kodėl jie taip elgiasi??? Malonu matyti, kad lietuviškąją knygų padangę papildė dar vieną autorė, kurios knygą man buvo malonu skaityti. Kaip minėjau pradžioje, su lietuvių kūryba esu gana atitolusi, bet