NemNemPhoto.eu

Sebastian Fitzek "Dovana" Vis dar jaukinuosi Fitzek'o kūrybą ir nesuprantu, ar man labiau patinka, ar labiau nepatinka tai, kaip jis rašo. Skaitant "Dovana" taip intensyviai raukiausi, kad jau pati įtikėjau, kad perskaičiusi reikės papildomo kremo nuo raukšlių, ant kiek nesupratau ką skaitau. Juokas juokais, bet Fitzek'as visiems žinomas kaip apgaulės tekstu meistras, kuris taip susuka galvą, kad knygos pabaigoje lieki apstulbęs. Tik. Kur tai? Galbūt aš per daug tikiuosi, kai tiek pagyrų prisiskaičiau apie šį autorių, tačiau pagal mane, knygos, kurios apgauna skaitytoją, turėtų mestelti vis kokią užuominą, kuri skaitytoją nublokštų visai kita linkme, tuomet vėl paneigti skaitytojo nuojautą, pavesdamas jį vėl pasukti netinkame linkme. Tačiau aš būtent to ir negavau. Autorius neigia neigia ir neigia vieną teoriją po kitos, tačiau nepateikia kitų krypčių, kur link viskas sukasi. Buvau pasimetusi. Visiškai. Nesupratau ką skaitau ir neturėjau nei vienos, nors ir

Silvia Moreno - Garcia "Daktaro Moro duktė" Tikrai nenustebčiau ir juolab neteisčiau, jei šią knygą skaitytojas pasirinktų vien iš viršelio. Tačiau kad ir kokio nuostabumo šis knygos viršelis, knygos turinys taip pat labai maloniai nustebino. Apie daktarą Moro ir jo išskirtinius eksperimentus jau tikriausiai daugelis yra girdėję, (yra net filmas) tačiau skaityti knygą ir žiūrėti filmą - dvi išskirtinės patirtys, kurių geriau net nelyginti. Daktaras Moro, apimtas savimeilės ir trokšdamas pasaulinio pripažinimo, eksperimentuoja su gyvūnų ir žmonių hibridais. Jis įsitikinęs, kad tik jo išskirtiniai moksliniai gebėjimai, vieną dieną jam atneš nepavydėtiną šlovę, o kartu ir galbūt - atradimus, kurie išgelbės daugumą žmonijos. Tačiau nei jis pats, nei skaitytojas negali net nujausti, kur link ši istorija suka... O kiek jausmų tai sukelia! Sunku įsivaizduoti ne tik kaip atrodo šie daktaro sukurti sutvėrimai, bet ir kokie jie sumanūs, drąsūs ir unikalūs. Skaičiau ir grožėjausi visa š

E.M.A. Rotvel "Kur baigiasi sapnai" Drąsus ir pagirtinas sprendimas parašyti knygą apie tuos, apie kuriuos įprastai mes negalvojam. Augau mažame kaime, tad kaimynas, kuris kasdien nusigerdavo tiek, kad namo eidavo pasiremdamas keturiomis - man nėra toks jau neįprastas vaizdas. O Algiukas buvo geras žmogus: sutiktus vaikus apdovanodavo iš grąžos likusiais centais. "Ant saldainių, jums vaikai" - sakydavo. Algiuko dabar jau nebėra. Daug metų. Kartą parėjęs namo, taip ir nebeatsikėlė. Tad knygą apie tokius kaip Algis - neįprasta skaityti. Bet nepaprastai įdomu sužinoti tą tikrą kiekvieno gyvenimo nuskriausto vaiko istoriją.  Jau kelias dienas bandau sugalvoti kaip išdėstyti mintis apie knygą, kurią rekomenduočiau perskaityti absoliučiai kiekvienam žmogui gyvenime. Čia radau tokių gilių ir širdį gniaužiančių istorijų, kad net nežinau, kam ši knyga gali nepatikti. Knygos tekstas toks tikras ir vaizdingas, kad skaitydama nusikeldavau vis į vietas,   į kurias jau daugybę me