Sebastian Fitzek "Dovana"
Vis dar jaukinuosi Fitzek'o kūrybą ir nesuprantu, ar man labiau patinka, ar labiau nepatinka tai, kaip jis rašo.
Skaitant "Dovana" taip intensyviai raukiausi, kad jau pati įtikėjau, kad perskaičiusi reikės papildomo kremo nuo raukšlių, ant kiek nesupratau ką skaitau.
Juokas juokais, bet Fitzek'as visiems žinomas kaip apgaulės tekstu meistras, kuris taip susuka galvą, kad knygos pabaigoje lieki apstulbęs. Tik. Kur tai?
Galbūt aš per daug tikiuosi, kai tiek pagyrų prisiskaičiau apie šį autorių, tačiau pagal mane, knygos, kurios apgauna skaitytoją, turėtų mestelti vis kokią užuominą, kuri skaitytoją nublokštų visai kita linkme, tuomet vėl paneigti skaitytojo nuojautą, pavesdamas jį vėl pasukti netinkame linkme. Tačiau aš būtent to ir negavau.
Autorius neigia neigia ir neigia vieną teoriją po kitos, tačiau nepateikia kitų krypčių, kur link viskas sukasi. Buvau pasimetusi. Visiškai. Nesupratau ką skaitau ir neturėjau nei vienos, nors ir idiotiškos, minties, kur viskas sukasi.
Galiausiai pati knygos pabaiga suteikė visus atsakymus, kurie jau ir taip buvo pateikti knygos pradžioje, tad ir pasimečiau : buvo gerai ar... nelabai?
LEIDYKLA "jotema"
Komentarai
Rašyti komentarą