NemNemPhoto.eu

Maria Failla „Auginu džiaugsmą“   Gyvenime turiu tris manijas: knygoms, kanceliarinėms prekėms ir augalams. Tad tikriausiai nereikia įtikinėjimų, kodėl pamačius, kad leidykla žada išleisti šią knygą, aš vos neverkiau iš laimės. Po kantraus (nors ir nelengvo) laukimo, „surijau“ knygą praktiškai per vieną dieną. Wow. Prisipažinsiu, kiek kitokio turinio tikėjausi, (štai jums „neskaitau anotacijų“ minusas) bet nenuvylė. Anaiptol! kiek daug minčių ji sukėlė ! “Auginu d žiaugsmą“- gana išsamus vadovas gamtos mylėtojams, kuris primena kaip mes visi esame ne tik priklausomi, bet ir panašūs (genetiškai) į augmeniją. Koks mūsų ryšys su šiais žaliaisiais augintiniais ir kaip yra svarbu nepamiršti mūsų tikrųjų šaknų ir be abejo – ryšio su gamta. Praleidau nuostabią dieną skaitydama šią knygą gamtoje. Beje, geras sprendimas buvo, tad jei imsit šią knygą į rankas – rekomenduoju pamėginti ir patiems. Kai aplink griežia žiogai, vėjas šnarina medžių lapus o jie skrenta lyg snaigės ( oh, ruduo

Irvin D. Yalom „Žiūrėti į saulę“  Prieš šią knygą, skaitytos „Melagis ant kušetės“ ir „Laikinos būtybės“, knygos man padarė didelį ir gerą įspūdį. Kreipiausi pagalbos į kitus skaitytojus, kokią kitą knygą iš autoriaus parašytų, rekomenduotų perskaityti toliau. Viena iš daugiausiai „pelniusių taškų“ buvo „Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę“. Prieš pradedant skaityti šią knygą, maniau, kad jau esu perėjus visas man žinomas mirties baimes : baimę skausmui, baimę beverčiui gyvenimui, baimę tiesiog išnykti.. Tačiau klydau. Mane vis dar glumina toks tiesus autoriaus kreipimasis į skaitytoją. Mokėjimas užkabinti skaudžiausias vietas, taikliai pataikyti į žmogaus baimės taikinį. Viskas knygoje ir vėl taip meistriškai sudėliota. Ir kur aš buvau anksčiau..? Šioje knygoje autorius gilinasi į mirties baimę ir kaip tai glaudžiai susiję su kitais mūsų patiriamais išgyvenimai. Niekad iki šiol nesusimąstydavau, ką dauguma mano susapnuotu gyvenime košmarų, gali reikšti. Dabar esu tikra, kad da

Paulo Coelho „Vienuolika minučių“ Man vis dar keista, kad perskaičiau tikrą, neišgalvotą istoriją apie merginą (Marija (vardas pakeistas)), kuri savo noru pasirinko prostitucijos kelią. Keista, kaip būdamas jau suaugęs žmogus, gali rinktis tiek daug klaidingų kelių. Nors.. parodykit nors vieną, kuris neklydo.. Pabaigusi knygą ilgai mąsčiau, ar aš išvis ją supratau. Ar iš jos išmokau kažko, kas knygoje buvo „paslėpta“. ..? „Vienuolika minčių“ – tiek gyvenime mums duota grynos palaimos. Tikro gyvenimo. Tikro jausmo. „Kai neturėjau ko prarasti, turėjau viską. Kai lioviausi būti, kas esu, atradau save.“ Bendrai, knyga turi savo kabinančią natą – tikrą istoriją, tačiau skaitydama ją, daugybę kartų pykau ant pagr. Veikėjos už jos prastus gyvenimo pasirinkimus. Nors daugelis man pritartų, kad blogi pasirinkimai ne visada atneša tik negandas, šiuo atveju, mane knyga pykdė. Iš kitos pusės, knyga išmoko daug : pagrindinių vertybių, kitokio požiūrio į nusistovėjusias „taisykles“ kaip verta ir tur

John Hersey "Hirošima"   "1945 metų rugpjūčio 6 dieną, pirmadienį, prasidėjo nauja era žmonijos istorijoje..." būtent tokiais žodžiais prasideda knygos "Hirošima" knygos istorija.. 1945- ieji metai ne tik visam pasauliui, bet ir Japonijai buvo ypač sunkus metas. Karas. Tikras, šaltakraujiškas karas, numetus ant Japonijos atominę bombą. Mano smegenys vis dar bando "suvirškinti" tokią žiaurią informaciją. Kiek reikia būti žiauriam, kad tokiu siaubingu būdu pražudytum virš 100 tūkstančių civilių? Prisipažinsiu, nieko panašaus net nesu niekad skaičiusi, kad galėčiau palyginti. Net nepamenu kad apskritai mokyklos laikais, ši tema būtų gana plėtojama. Girdėta. Tik tiek galiu pasakyti. Tačiau dabar viskas kiek labiau žinoma. Tačiau tikėjausi iš knygos kiek daugiau. "Hirošima" pasakojama penkių išgyvenusių artimai šią katastrofą žmonių išgyvenimai. Nuo pat tada, kai lemtingą dieną pabudo, iki tos akimirkos, tai viskas tapo tikra ir aišku - prie

      Viktor E.Frankl “Žmogus ieško prasmės” Mielas Frankli, aš taip norėčiau tave pakviesti kavos ir stipriai paspausti dešinę už neįkainojamą, mano pačios mylimiausią,žmogaus būdą,- tikros realybės matymą. kitais žodžiais tariant - įžvelgti gėrį visa kame. Gaila, tai neįmanoma.. Apie Franklį ir jo išskirtinį logoterapijos “gyvenimo būdą” sužinojau jau iš anksčiau skaitytos "savų minčių kaliniai" knygos, kuri paremta būtent Franklio logoterapijos teorija. Taip ir gimė mano didelis noras artimiau susipažinti su pačiu autoriumi. Deja, labai gaila, kad tokios mintys kyla tik tuomet, kai autoriaus jau nebėra tarp gyvųjų. Tačiau šįkart nebesigilinsiu į tai, kas per anksti, o kas per vėlai.. labiau norėčiau pakalbėti apie tai, ką radau knygoje "Žmogus ieško prasmės". "Juk prasmingas ne vien veiklus gyvenimas, kai gali kūrybiškai realizuoti vertybes; prasmingas ne tik patiriamas gyvenimas, kai gali save išreikšti, išgyvendamas grožį, išgyvendamas meną ir gamtą : pras

Tarryn Fisher "Žmonos" Nusipirkau šią knygą dėl didelių liaupsių šiai istorijai. Sugundė pagyros ir skelbiamos apžvalgos,kokia "iš proto" nešanti istorija manęs lauks. Tačiau..ar mes tikrai skaitėme tą pačią knygą...???? Knygos idėja man patiko. Gana unikali, įdomi ir gana įtraukianti. Vos pradėjusi skaityti knygą, iki pusės jos negalėjau atsitraukti: patiko naivios ir silpnos Ketės įvaizdis, netgi patiko ne visos itin logiškos knygos detalės. Norėjosi sužinoti kas bus toliau: ar susivoks? ar pabėgs? ar susidėlios visa istorija į vieną vientisą liniją? "žmonos"- knyga, pasakojanti apie Ketę (ketvirtadienę), kuri žino, kad jos vyras turi dar dvi žmonas ir kovoja su savimi, kad būtų pati geriausia jo žmona iš visų trijų. Skamba tikrai "kietai", tiesa? Tačiau nuo knygos vidurio tapo visiškai nebeįdomu, neįtikinama ir vietomis net juokinga. Nebepatikėjau nei vienu autorės žodžiu: viskas pasirodė jau "išsikvėpę" ir nelogiška. Pabaiga - dar v

Jim Carrey ir Dana Vachon „Memuarai ir Misinformacija“ Kai pradėjau skaityti šią knygą, pirmiausia kilo mintis „kokį velnią čia aš skaitau?“, tad iškart ieškojau instagrame, gal kas šią knygą jau irgi bus skaitę, nes taip norėjosi pasidalinti mintimis: „gal aš ne taip ją suprantu?“ Tačiau neradau. Regis, būsiu pirmoji, kuri pasidalins savo mintimis apie Jimio Carrey memuarus.. Mane užplūdo dviprasmiški jausmai: man ir patinka, ir nepatinka. Tačiau, kai nustojau knygoje ieškoti tikrovės, bet pradėjau ieškoti jausmų – knyga atsiverė man visu gražumu. Galbūt knygos pavadinimas kiek suklaidins ne vieną, ir skaitytojas nusiteiks gauti garsiojo Jimio Kerio biografiją. Negausit. Tačiau gausit daug daugiau ir daug įdomesnio dalyko nei biografija – JAUSMŲ biografiją. Knyga pilna tikrų, neišgalvotų jausmų, kuriuos patyrė aktorius savo „laiminguoju metu“, kai jo aktorystės karjera šoktelėjo iki aukštumų. Jau pirmojo skyriaus pradžioje, pirmasis sakinys skelbia, kad aktorius per pirmąjį savo pagr.

Karen Dukess "Paskutinis knygų vakarėlis" Šią knygą pradėjau skaityti su pasimėgavimu: lengvas, kaip aš sakau,- "neįpareigojantis" tekstas, trumpi, bet įdomūs skyriai. Tobulas skaitinys tarp kitų, sunkesnių knygų. Šiai knygai net nereikėjo paros. Puslapiai vertėsi, lyg jos lapus sklaidytų uraganas.. Tačiau... Knygos viduryje pasisukęs veiksmas (meilės keturkampiai..) manęs nebežavėjo: Pagr. veikėja Ivė pasirodė visiškai neįdomi ir paviršutiniška knygos veikėja: nežinanti pati ko nori, nepasitikinti savimi, naivi.. Pati knygos istorija tarsi "iššoko" iš savo pačios rėmų. Nebeturėjau tiek daug entuziazmo jai pabaigti, kaip kad buvo prieš tai. Pati knygos pabaiga lygiai tokia pati: kaip ir yra, bet tuo pačiu kaip ir neišbaigta. Pabaiga be pabaigos... Sunku papasakoti savo įspūdžius, neišduodant per daug, nes tikrai norėčiau, kad šią knygą paskaitytų ir kiti, kad galėtume kartu padiskutuoti apie ją.. o gal jau skaitėt? pasidalinkit mintimis.  

           Mandy Robotham "Karo kūdikis"  Man labai patiko kūrinio dvilypumas: dvigubos istorijos, tiksinčios įvairiems skaitytojams: viena švelni, netikėtos meilės istorija, antro pasaulinio karo fone, kita - koncentracijos stovyklos žiaurumas be jokių pagrąžinimų. Tiems, kas sakys " na pabodo jau ta karo tematika, tie genocidai.." galima drąsiai pasakyti - ši istorija kiek kitokia. Man patiko, kad šįkart istorija ne iš žydo (-ės) perspektyvos, bet iš vokietės, kuriai teko ne ką lengvesnis gyvenimas nei pastarųjų.. "Karo kūdikis"- intriguojanti istorija vokietės Ankės akimis, kuri dirbo akušere koncentracijos stovykloje. Tuo pačiu, istorija pasakoja dabarties istorija, kur Ankei tenka išskirtinis pasiūlymas (tiksliau- įsakymas) priimti Hitlerio meilužės kūdikį.. Veiksmo čia - nedaug. Tačiau įvairiausių emocijų sukuria negailestingai daug. Pykau ir burnojau, ašarojau ir šyptelėjau ne kartą. Manau, tokia knyga, kad ir skamba kaip "sunkioji literatūra&q

Viktor E. Frankl "Sielogyda" Dr. Viktoras Franklis - naujosios psichologijos krypties, logoterapijos pradininkas. Visai dar neseniai skaičiau Dr.Alex Pattakos ir Elaine Dundon knygą “Savų minčių kaliniai”, kuri paremta V.Franklio logoterapijos teorija, tad ši knyga, “Sielogyda” man buvo kaip pastarosios tęsinys, tik dar gilesnė. Jaučiu pareigą iškart įspėti, kad tai nebus lengva knyga, kurią galėsite “suvalgyti ne nekramtę”. Knygoje pilna terminų, analizių ir apskritai sunkiai ištariamų žodžių (bent jau man), todėl ši knyga labiau skirta psichologijos studentams, psichologams/psichoterapeutams ar labai besidomintiems šia sritimi. Kitu atveju, gali tekti ilgiau googlinti terminus,nei skaityti pačią knygą ;D “Sielogyda” – knyga apie logoterapijos metodą ir jo pritaikymą įvairioms sritims : “Psichoterapija, ypač psichoanalizė, siekia būti pasaulietiška išpažintimi; logoterapija, ypač egzistencinė, siekia būti sielogyda.” Šią Franklio knygą skaičiau ilgai. Patiko, nes kiekvienas

David Crow – „Blyškiaveidis melas“   Keliavimas šios knygos tekstu – lyg pasivaikščiojimas nepažįstamu mišku: kuo gilyn – tuo baisiau darosi. Pirmiausia „pagavusi“ emocija buvo smalsumas – na kas gi nutiks? Kas toliau? Tačiau toliau sekė vis baisesnės emocijos: pasibjaurėjimas, baimė, nesuvokimas, liūdesys ir atstūmimas... Mane tik dar kartą istorija įtikino, kad tikrai ne visoms poroms lemta susilaukti vaikų. Baisu pagalvoti, kiek daug skausmo ir sumaišties vaikams gali sukelti tėvų nemokėjimas ( o gal nenorėjimas?) juos auklėti. Baisu, kiek daug tokių šeimų nėra žinomų, kiek daug pasaulyje vaikų iki dabar dar vis kenčia tokią nemeilę. Baisu, skauda širdį ir kyla siaubingas pyktis jiems. Tėvams. David patyrė tai, kas gali sutikti blogiausia augančiam vaikui – tėvo manipuliacija. Neįsivaizduoju, kas vyksta kiekvieno vaiko viduje, kai vienas iš tėvų, nuteikinėja vaiką prieš kitą. Kaip turi jaustis jų atžalos, kai vienas jų nuolat kartoja, kad „reikia atsikratyti tavo mama“, kai ma

Ronald Potter-Efron „Begydant piktas smegenis“  Prisipažinsiu, mane pakerėjo viršelis. Argi negražus? Aš vos pamačius tuos mažyčius raudongalvius degtukus ir vieną dar degantį juodą pagalvojau, - JUK TAI AŠ ! Prieš paimant šią knygą į rankas, gavau įspėjimą, kad ji mokslinio stiliaus, bet niekas neispėjo, kad tai eiliniam skaitytojui puikiai suprantama knyga. Šiek tiek prasiplėsiu : taip, knygos autorius yra plačiai pasaulyje žinomas psichoterapeutas, pykčio valdymo ekspertas, tad atrodo, turėtum tikėtis mokslinio darbo, ( p.s. taip knygos pradžioje net parašyta) tačiau knygą ne tik, kad lengva ir įdomu skaityti, bet ir viskas labai suprantama, net neturint jokio medicininio ar mokslinio išsilavinimo. Bet čia,- tik tarp kitko… „Begydant piktas smegenis“- tai knyga apie pykčio valdymą, pykčio kelią nuo A iki Z mūsų kūne. Man patiko autoriaus sprendimas, knygą pradėti susipažinimui su mūsų unikaliausių organų – smegenimis. Šis autoriaus sprendimas knygą padarė žymiai suprantamesnę man (t

Holly Ringland "Visos Alisos Hart gėlės" Nežinau kokiais žodžiais papasakoti, kokio magiškumo turi si knyga. Ji nepanaši ne į viena mano iki šiol skaityta knyga. Tai tokia gili, prasminga ir skaudi istorija.. Knygoje pilna Alisos Hart gyvenimo istorija, apipinta geliu motyvais. Ji gimė ir iki 9 metu gyveno atskirta nuo kitu, atokioje sodyboje su tėčiu ir mama, kol jos gyvenimas per viena diena apsivertė aukštyn kojomis. Man nuo mažens visad patiko gėlės : nuo lauku geliu iki itin retu, egzotiškų, tad si knyga jau nuo pirmųjų jos puslapiu mane pakerėjo. Kiekvienam knygos skyriui skirtas gėlės pavadinimas su trumpučiu papasakojimu, ką ta gėlė simbolizuoja. Nepaprastai gražus geliu piešiniai kiekviename skyriuje verte tik aikscioti nuo jų grožio (labai man keista, kad nekilo mintis, kad juos norėtųsi nuspalvinti..) Alisos gyvenimas nebuvo lengvas, kartais net pagaudavau save mąstant: " ką aš daryčiau jos vietoje?". Emocinis ir psichologinis smurtas knygoje nesvetima te

Jodi Picoult "Maži svarbūs dalykai" Pažintį su autore pradėjau su knyga " trapumas", kurios praėjus jau nemažai laiko, aš vis dar negaliu pamiršti. Ši knyga, kaip ir "trapumas" - jau mano geriausių skaitytų knygų sąraše.. Tikrai nesu skaičiusi tokios stiprios knygos. Šiuo atveju stiprumu įvardiju - temą. Nesu skaičiusi tikrai nei vienos knygos, kurioje būtų kalbama apie homofobiją ir rasizmą. Tai tikrais išgyvenimais paremta knyga, apie akušerę Rūtą, kuri jau daugiau nei dvidešimt metų dirba ligoninėje ir per savo budėjimą pirmą kartą patiria rasinę diskriminaciją. Prižiūrimo kūdikio tėvai atsisako jos slaugos vien todėl, kad Rūta - tamsiaodė. Per kitą savo pamainą, pritrūkus darbuotojų ligoninėje, Rūta palikta rūpintis tuo pačiu kūdikiu, kuriuo rūpintis jai buvo uždrausta per praeitą pamainą ir jos akyse kūdikis nustoja kvėpavęs. . Jau manau, nereikia pasakot, koks pragaras tęsiasi toliau... Skaitydama knygą, vietomis žavėjausi, vietomis piktinausi, kitom

Fredrik Backman „Lokių miestas“ Jau perskaičiau keturias iš šešių į lietuvių kalbą išverstas Backman‘o knygas. Ar jos visos (bent jau tos, kurias jau skaičiau) turi kažką bendro? Iš pradžių maniau, kad visų bendras vardiklis yra PATIRTIS. Visose iki šiol skaitytose knygose vyravo garbingo amžiaus žmonės su neregėta patirtimi ir įžvalgomis gyvenimui. Bet ši.. Kitokia. Stipresnė. Gilesnė. „Lokių miestas“ – Švedijos užkampio, Bjornstado miesto ledo ritulio komandos istorija. Nežinau ar verta išskirti būtent tai knygoje, nes pati knyga pasakoja daug daugiau, nei iš kartos į kartą „paveldėtas“ ledo ritulio gyvenimas ir visus vienijanti meilė šiam sportui. Labiau norėčiau išskirti knygos veikėjus ir jaučiamą knygos atmosferą. Kaip visada, autorius sukuria ir aprašo nepaprastai stiprius tarpusavio ryšius ir negęstančią jų meilę. Jei jau esate susipažinę su šiuo autoriumi, jau žinosite apie ką aš kalbu. Jei ne .. ko jūs laukiate? Kūrinyje „Lokių miestas“, autorius paliečia labai prasmingas tem

Matt Haig „Vidurnakčio biblioteka“  Bėdos po vieną nevaikšto – taip sako liaudies išmintis. Ir būtent tai nutiko Norai, pagrindinei knygos veikėjai: neteko darbo, santykiai su broliu nesiklosto, neteko tėčio (ir šią skausmingą patirtį paaštrina kitų „mestos“ užuominos, kad ji prisidėjo prie to) ir savo mylimiausio draugo – katino Voltero. Ne kiekvienas žmogus pajėgtų išgyventi tiek skriaudų, o Nora Sid- ne išimtis. Nora pakliūna į savo gyvenimo... biblioteką... Knygos mintis tikrai unikali: nugyventi tūkstančius įmanomų savo gyvenimų ir išsirinkti geriausią. Jau vien mintis, kad viskas vyksta magiškoje/mįslingoje bibliotekoje, duoda naują prieskonį istorijai. Ar kada leidote sau susimąstyti, ko gailitės? Arba kas būtų buvę, jeigu...? Juk ne veltui sakoma, kad iš gyvenimo reikia pasiimti viską, kas duodama, nes net ir viena praleista proga gali kardinaliai pakeisti tavo gyvenimą. Kas būtų pasikeitę, jei būtum išdrįsęs „žengti pirmą žingsnį“? o kas būtų kitaip, jei (ne)būtum metęs savo m

Eddie Jacu "Laimingiausias žmogus žemėje" Jei ši knyga kada nors jums "kris į akį", nesitikėkite Aušvico stovyklos žiaurumų. Nesitikėkit detalių, skausmo ir smulkių aprašymų. "Laimingiausias žmogus žemėje" - Šimtamečio Eddie gyvenimo istorija. Istorija žmogaus, iš kurio viskas buvo atimta: šalis, šeima, tačiau niekada - tikėjimas. Negaliu net pamėginti įsivaizduoti, koks siaubas vyko tuo metu, kokį skausmą, nerimą ir badą su šalčiu turėjo išgyventi niekuo nekalti žmonės. Baisu ir gėda aplanko už kitą, kas suplanavo ir įvykdė šias masines žudynes.. Knygoje autorius pasakoja savo gyvenimo istoriją: kaip vieną dieną, didžiavimasis savo šalimi subliūško lyg oro balionas, esi priverstas atsisakyti (slėpti) savo tikėjimą, apsimesti visai kitu žmogumi vardan savo saugumo. Vėliau iš tavęs atimama kas liko: namai, šeima, artimieji.. lieki vienas. Nors tai nepaprastai skaudi istorija, privertusi mane ašaroti, tačiau ji turi ir kitą pusę: stiprią ir vilties teikianči

Dr. Alex Pattakos ir Elaine Dundon " Savų minčių kaliniai" Kai pradėjau skaityti šią knygą, sekėsi sunkiai. Kažkodėl maniau, kad tai bus tokia knyga, kurią "valgysi mažais kąsneliais". Bet, matyt, jai tiesiog nebuvo tinkamas metas, nes kai ją paėmiau į rankas antrąsyk - nebegalėjau paleisti iš rankų. Jau esu minėjusi ne kartą, kad pastarieji pora mėnesių man yra ypač sunkūs: šimtai darbų ir nepaleidžiantis iš savo gniaužtų vidinis balsas, kuris be paliovos man kartoja "o jei nespėsi?", o ryte pabudus, vietoj "labas rytas" sau, girdžiu tik vidinio "aš" klyksmą. Tačiau kai pradėjau "Savų minčių kaliniai" - viskas nutilo... Apie V. Franklį abejoju ar esu girdėjusi anksčiau. Nauja pažintis su šiuo unikalaus mąstymo žmogumi man buvo gaivus oro gurkšnis, jau pritvinkusiame kasdienybės ore. Gana juokinga pagalvojus, kaip norėčiau paspausti V. Franklio ranką ir jam padėkoti: "tu išgelbėjai mane, ačiū". Kodėl taip liaupsinu š

Tracy Chevalier "Mergina su perlo auskaru" Jau kuris laikas prabėgo, kai skaičiau šią knygą ir bijau, kad neturiu ką apie ją pasakyti... Manau, visi žino tą garsųjį tarnaitės portretą su perlo auskaru ausyje. Aš tikrai skaitant knygą vis žvilgčiojau į tą atvaizdą lyg tikėdamasi pamatyti ką nors nauja.. Pati istorija man labai patiko, nors nesu lėtų istorijų mėgėja. Labiau esu veiksmo ir netikėtų vingių gerbėja,tad kiek mane stebina, kad ši knyga manęs neišgąsdino ir netgi - PATIKO. Tačiau nežinau kodėl nesugebu suregzti apie ją nei vieno normalaus sakinio. Kūrinys įdomus, aprašomi tikrai labai vaizdūs ir išsamūs vaizdai/ apibūdinimai, tačiau ką daugiau pasakyti... nežinau. Gretės veikėja manęs ne itin sužavėjo, man ji pasirodė gana nesubrendusi ir pasimetusi mergina, bet gal didelių vilčių ir kelti nereikėtų, nes visgi, merginai istorijos pradžioje buvo vos 16-ka metų?? Didesnę intrigą dabar kelia 2003 metais pagal knygą pastatytas to paties pavadinimo filmas, nominuotas trim

Alina Bronsky "Paskutinė babos Dunjos meilė"  Ši knyga jau ne pirmą kartą šmėžavo mano IG žaidime menesioknygosrekomendacija, tačiau taip ir neradau progos (iki dabar) nueiti į biblioteką jos pasiskolinti... "Paskutinė babos Dunjos meilė" - tikrai įdomi ir išskirtinė babos gyvenimo istorija: Babos Dunjos istorija vyksta Černovo kaime, po atominės elektrinės avarijos. Kaime, kur eiliniai mirtingieji bijo gyventi, nes kaimas vis dar smarkiai užterštas radiacija. Tačiau babai Dunjai tai netrukdo, ji jau nebeturi ko prarasti: Černovas - jos namai. O namų nevalia palikti likimo valiai.. Visų pirma, man labai patiko (ir tikrai nustebino) autorės parinkta veiksmo vieta : UNIKALU, bravo. Visų antra, man patiko visi aliai vieno šio kūrinio veikėjai: pradedant baba, baigiant keistaisiais kaimynais, kurie mėgsta būti tik dviese. Tačiau, jei susidaro įspūdis, kad ši istorija tik šmaikšti istorija (arba tragikomedija) - tikrai klystumėt. Mano akimis, šis kūrinys turi daug sluoks

Jane Corry „Dingęs tavo vyras“ Pagaliau į mano padangę pakliuvo dėmesio verta knyga. Knyga pasakoja įdomią ir įtraukiančia istoriją apie keturių moterų gyvenimus, kurie susipina neįprastame gyvenimo vingyje.. „Dingęs tavo vyras“ knygos pagr. veikėja Vikė aromaterapijos specialistė, dirbanti su eteriniais aliejais, sužino, kad dingo jos buvęs vyras. Jau nebenustebinsiu, kad visi kaltinimai visada krenta buvusiai žmonai. Tačiau šis atvejis kiek kitoks: Vikė pati nežino, ar prisidėjo prie jo mįslingo dingimo. Pajautėt intrigą...? Pati knygos idėja man patiko. Veiksmo vystymas – taip pat, nors gan prailgo, kol visos keturios knygos istorijos „suėjo“ į vieną gyvenimo kreivę... Tačiau šįkart norėčiau išskirti ne Vikės gyvenimo istoriją, bet Skarletės, kurios istorija man sukėlė daugybę prieštaringų jausmų: pykau, gailėjau, buvau šokiruota. Skarletės gyvenimo istorija gali šokiruoti mamas, tad čia įspėsiu – atsargiai. Visa knygos istorija bendrai prikaustė, stebinimo ir neleido atsiplėšti. Ta

Meik Wiking „Menas kurti prisiminimus“ Kasdien gerdama kavą net nesusimąstau ar tai teikia man kokią konkrečią laimę, ar ji man ką nors primena, tačiau jei pasakytumėt žodžius „kavos kvapas“ , tai mane iš karto nukeltų į praeitį, maždaug 2-3 metus atgal, kai po sunkios darbo dienos pasidariau sau kvapnios kavos, išėjau į lauką, pėdomis jaučiau žolės tekstūrą, uodžiau gryną, kaimišką orą ir klausiausi paukščių čiulbėjimo. Vakarėjo. Stebėjau debesis, mėlyną skaistų dangų ir mėgauvausi „atsileidžiančiu“ raumenų skausmu. Paklausite kuo tai susiję su knyga? Meik Wiking – laimės tyrimų instituto Kopenhagoje direktorius ir ekspertas, tiriantis laimę. Jo knygoje „Menas kurti prisiminimus“ nagrinėjama kaip žmogus gali išsaugoti prisiminimus, kaip juos galima „paaštrinti“, kaip išlaikyti ilgiau, arba net dalinasi paslaptimis, kaip juos susikurti ateityje. Man nepaprastai patiko autoriaus subtilus humoro jausmas. Knygoje ne vienoje vietoje net kikenau, kaip jis sugeba prikaustyti skaitytojo dėmes

Garrett M.Graff "Vi enintelis lėktuvas danguje"  Kai visi pradėjo dalintis graudžiomis rudenio knygomis, aš jau buvau pradėjusi jaustis nejautri knyginėms istorijoms. Tačiau ši knyga visiškai pakeitė mano jausmų skalę... Verkiau. Daugybę kartų verkiau skaitydama istorijas šioje knygoje. Nebesuskaičiuočiau kartų net ir norėdama, kad skaitymą teko stabdyti, nes per miglą akyse nieko nebemačiau. "Vienintelis lėktuvas danguje" - knyga apie rugsėjo 11-osios įvykius JAV, kuomet teroristinio išpuolio metu, užgrobti lėktuvai rėžėsi į Pasaulio prekybos centro bokštus dvynius. Aš dar pamenu vaizdą per žinias. Pamenu, kad mačiau kaip rėžiasi lėktuvai, vėliau - kaip jie krenta. Pamenu tą vaizdą, bet visiškai nepamenu savo jausmų. Matyt, jų tiek ir buvo, nes tuo metu man turėjo būti apie 8-9 metus, tad žinių apie šią tragediją iki šiol turėjau visiškai minimaliai. Perskaičiusi knygą suprantu, kiek daug nežinojau. Kiek daug man, kaip tuo metu buvusiam vaikui, tokios žinios/traged