Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio



Irvin D. Yalom „Žiūrėti į saulę“






 Prieš šią knygą, skaitytos „Melagis ant kušetės“ ir „Laikinos būtybės“, knygos man padarė didelį ir gerą įspūdį. Kreipiausi pagalbos į kitus skaitytojus, kokią kitą knygą iš autoriaus parašytų, rekomenduotų perskaityti toliau. Viena iš daugiausiai „pelniusių taškų“ buvo „Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę“.

Prieš pradedant skaityti šią knygą, maniau, kad jau esu perėjus visas man žinomas mirties baimes : baimę skausmui, baimę beverčiui gyvenimui, baimę tiesiog išnykti.. Tačiau klydau.

Mane vis dar glumina toks tiesus autoriaus kreipimasis į skaitytoją. Mokėjimas užkabinti skaudžiausias vietas, taikliai pataikyti į žmogaus baimės taikinį. Viskas knygoje ir vėl taip meistriškai sudėliota. Ir kur aš buvau anksčiau..?

Šioje knygoje autorius gilinasi į mirties baimę ir kaip tai glaudžiai susiję su kitais mūsų patiriamais išgyvenimai. Niekad iki šiol nesusimąstydavau, ką dauguma mano susapnuotu gyvenime košmarų, gali reikšti. Dabar esu tikra, kad daugelis jų – baimė mirti.

Kaip jau ir minėjau apžvalgos pradžioje, maniau, kad baimė man jau yra atgyventas jausmas, praeitis. Tačiau anaiptol- aš vis dar jaučiu tą baimę, nors perskaičiusi šią knygą atrodo, kad ji jau ženkliai mažesnė.

Šioje knygoje (lyginant su kitomis) pasigedau dviejų dalyku : (o gal tiksliau pastebėjau MAN nepatikusias dvi detales ) pirma – pasigedau dialogų. Dvejose pirmose jo skaitytose knygose lengviau įsijausdavau į autoriaus mintis per dialogus, čia jų- žymiai mažiau, kas , mano atveju, pasunkino mano įsijautimą į knygos temą.. Antra- (čia jau ne autoriaus kaltė) vertimas. Niekada nesuprasdavau ir iki šiol nesuprantu, kam versti pavardes. O jei vis tik tai daroma, tai kam rašyti skliausteliuose tikrą pavardę, tik dar su lietuviška pabaiga? Pridedu pavyzdį : Viljamas Džeimsas (Williamas Jamesas), Imanuelis Kantas (Imanuelis Kantas), Džimio Kerio (Jimio Carrey). Nesuprantu prasmės lietuvinti vardus/pavardes. O jei verčiamos, kodėl skliausteliuose nepaliekamos angliškos, tikslios pavardės, pav. : Jim Carrey ??? vertėjai gal argumentuotai tai man paaiškintų, tačiau mano akyse tokie vertimai labai pablogina bendrą knygos vertę. Jums ne?

Tačiau nepaisant šių kelių man nepatikusių vietų (labiausiai dėl erzinančio pavardžių iškraipymo) man knyga labai patiko, tačiau “Laikinos būtybės” vis dar mano favoritas ❤

Leidykla: Žmogaus psichologijos studija

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lucy Score "Tai, kas niekada nesibaigia" Knyga, kurią skaičiusieji pasidalino į dvi puses: kuriems labai patiko ir tuos, kuriems nepatiko. Aš esu abiejų sąjunga: man knyga suteikė ir poilsį ir erzino, tad trumpai apie tai, ką aš išgyvenau, skaitydama "Tai, kas niekada nesibaigia". Istorija tokia pati, kaip ir daugelio meilės istorijų: nuo priešų iki mylimųjų, kaip ir bandyta linkti į meilės trikampį (ir ačiū Diev. - persigalvota), tačiau ši tema neplėtota. Nieko išskirtinio ar įdomaus. Bent man taip atrodo. Patys veikėjai turintys savo šarmo, tačiau nei vienas jų (nebent tik  Naomės dukterėčia) stiprios simpatijos nesukėlė: neįtikino ir griežtojo Nokso perdėtas geranoriškumas, nei saldusis jo brolio charakteris, nei pati Naomė nebuvo įdomi. Labiau.. nesuprantama ir neįdomi. O didžiausias man knygos minusas buvo atviros sekso scenos, kurios vaizduotei nepaliko nei trupinėlio. Gašlios replikos kartais irgi vertė susiraukti, tačiau sekso scenos galėjo bent šiek tiek pa
Rašyti komentarą
Read more »
Silvia Moreno - Garcia "Daktaro Moro duktė" Tikrai nenustebčiau ir juolab neteisčiau, jei šią knygą skaitytojas pasirinktų vien iš viršelio. Tačiau kad ir kokio nuostabumo šis knygos viršelis, knygos turinys taip pat labai maloniai nustebino. Apie daktarą Moro ir jo išskirtinius eksperimentus jau tikriausiai daugelis yra girdėję, (yra net filmas) tačiau skaityti knygą ir žiūrėti filmą - dvi išskirtinės patirtys, kurių geriau net nelyginti. Daktaras Moro, apimtas savimeilės ir trokšdamas pasaulinio pripažinimo, eksperimentuoja su gyvūnų ir žmonių hibridais. Jis įsitikinęs, kad tik jo išskirtiniai moksliniai gebėjimai, vieną dieną jam atneš nepavydėtiną šlovę, o kartu ir galbūt - atradimus, kurie išgelbės daugumą žmonijos. Tačiau nei jis pats, nei skaitytojas negali net nujausti, kur link ši istorija suka... O kiek jausmų tai sukelia! Sunku įsivaizduoti ne tik kaip atrodo šie daktaro sukurti sutvėrimai, bet ir kokie jie sumanūs, drąsūs ir unikalūs. Skaičiau ir grožėjausi visa š
Rašyti komentarą
Read more »
Nick Trenton "Nesuk sau galvos" JEI esate tikras mąstytojas, kuris turi visada viską išstudijuoti, apmąstyti, visada visas situacijas turite išnagrinėti iš pagrindų "o jeigu bus..." arba "kodėl man pasakė..." - ši knyga skirta būtent jums. Jau niekam ne paslaptis, kad daugiausiai mąstantys patiria daug daugiau streso, nei mažiau į smulkmenas pasidavę žmonės. Kaip autorius pats sako - jei daug mąstai, mažiau darai. O tai ir yra viena iš pagrindinių punktų, kodėl gyvenimas nesiklosto taip gerai, kaip tikimės. Knyga plonytė ir teorinė medžiaga pateikta patraukliai. Iškart pajaučiau prielankumą autoriui, kad nevyniojo žodžių į vatą ir iškart pasakė, kad konkrečių taisyklių ar būdų nustoti per daug mąstyti ne tik nėra, bet ir neverta jų kurti. Tad knyga visai ne apie tai, kaip nustoti kažką daryti (vėl ir vėl viską permąstyti), bet atpažinti save kaip per daug mąstantį ir gerai save išnagrinėjus, tai pakeisti, kol tai neiššaukė to padarinių - didelio streso lyg
Rašyti komentarą
Read more »