NemNemPhoto.eu

  Alfred Adler „Žmogaus pažinimas“ Kad žmogaus smegenys-   unikaliausias žmogaus organas – žino ir esa girdėję bene kiekvienas, tačiau nei per žingsnį neatsilieka kitas unikalus žmogaus bruožas   - jo asmenybė. Tikriausiai daugelis esate girdėję mintį, kad neužtenka viso gyvenimo, kad pažintum žmogų. Tačiau būtent paskaitos ir knygos apie įvairius (kartais gana šabloniškus) žmogaus elgesio aspektus, bruožus ar „gyvenimo scenarijus“ , gali padėti bent dalinai suprasti, kodėl vieni žmonės tam tikromis gyvenimo situacijomis kaunasi, o kiti – bėga. Apie tai ir dar daugelį kitų „veiksmų“ (o gal scenarijų?) pasakojama ir šioje knygoje. „Žmogaus pažinimas“ – man buvo knyga tikras iššūkis, nes dėmesio – ji parašyta gana moksliškai – tad reikės ypatingo susikaupimo jai skaitant, kad suprastumėt ir nepraleistumėt vienos ar kitos autoriaus minties ją skaitant. Pats knygos pateikimas man patiko, nes visa suteikta informacija apima visus gyvenimo lygius(amžių): nuo kūdikystės iki suaugusi

Chris Carter "Šešėlis naktyje" Žiauriomis istorijomis tituluojamas  Chris   Carter  tik  trečiąja  dalimi privertė mane nustebti. O jis tikrai moka kurti siaubingas istorijas! Nors daugumą autorius  gąsdina  savo žiaurumu alsuojančiomis istorijomis, mane žavi visai kas kita – nusikaltėlių portretai, jų gyvenimo istorijos ir to pasekmės. Tai mane kaskart traukia skaitant  Carter  knygas. Psichologija, kurios knygose yra daugiau nei pakankamai. Robertas  Hanteris  ir vėl gauna progą atsiskleisti savo talentui- išnarplioti mįsles, kurias užminė nusikaltėlis, grobiantis ir itin žiauriai „nulinčiuojantis“ savo aukas. Kodėl jos? Kodėl jis elgiasi taip ypač žiauriai su visiškai svetimomis moterimis? Nors prisipažinsiu, pati pradžia man buvo gana.. silpna. Tačiau nuo knygos vidurio istorijos jau pagrobė mano dėmesį ir nebepaleido iki pačios pabaigos. Gal pats metas imti ketvirtą dalį? Kuri dalis buvo jums pati geriausia?  

  Ieva Vill “Pa žadink mane“   Šį atsiliepimą rašau jau praėjus kokiai savaitei po to, kai užverčiau paskutinį knygos lapą, tad įspūdžiai apie knygą jau gerokai nublanko. Dar gerai pamenu pirmąją mintį, kuri neapleido mano minčių, vos pradėjus skaityti „ tai tikrai lietuvių autorė? Koks gražus ir vientisas minčių dėstymas“ Ir tikrai, man labai patiko pats tekstas: sklandus, vaizdus ir toks gyvas. Tačiau pati knygos istorija man buvo kaip iš trijų dalių, kurios deja, man niekaip „nesusirišo“ į vieną visumą. Skaičiau begales atsiliepimų ir praktiškai sutinku su visomis kitų apžvalgininkų nuomonėmis, kad vietomis buvo lyg paskubėta išrutulioti istoriją, vietomis buvo pateikta per mažai detalių, o trilerio elementai man apskritai buvo neįtikinami. Tačiau man patiko pati knygos mintis, tai, ką norėta autorės pasakyti apie draugystę, kūno formas, kompleksus, sunkią vaikystę, kerštą ir pačią meilę, tačiau – pasikartosiu- nepilnai tai išrutuliota.