NemNemPhoto.eu

Michael Howaed “Van Gogas” Kai lankiau dail ės mokyklą, meno istorija man buvo pati nuobodžiausia mokymosi programos dalis. Nors dabar nežinau: ar mokytojas nuobodus buvo, ar tiesiog ta pati informacija buvo „per sausa“. Užtat dabar, vartant ir skaitant šią knygą, noriu tos informacijos dar ir dar daugiau. Wow, kokia nuostabi ši knyga/albumas. Net nenumaniau, kad Van Gogas buvo toks „išprotėjęs“. Nors neturiu labai daug ko pasakyti apie šią knygą, bet norėčiau išskirti kelis man ypač patikusius dalykus: Pirma, Van Gogo biografija pateikta labai sklandžiai ir įtraukiančiai. Man ypač žavi jo kitoniškumas, beprotybė ir požiūris į meną. Retai sutiksi menininką, kuriam tapti garsiam bet kokia kaina – nėra numeris 1. O dar tas jo stiprus ryšys su broliu.. oh, kaip gražu. Antra, paveikslai. Kiek jų daug. Pirma knygos dalis – iliustruota Van Gogo biografija. Prie biografinių faktų, pridėta paveikslai, kurie žavėjo patį menininką. O antroji knygos dalis- tik pačio Van Gogo darbai, chronologine

  Glennon Doyle „Nesutramdyta“ Pasaulyje, kuriame apstu neigiamų emocijų ir skausmo, šis kūrinys kaip aukso krislelis tam, kuriam ypač gyvenime trūksta šviesos. Būtent taip aš pajutau šią nepakartojamą knygą – optimizmo, stiprybės ir šviesos pasakojimą apie nepaprastą moterį – Glenonę- kuri kaip koks feniksas prisikėlė iš pelenų. Pirmiausia, man ši knyga buvo kaip įrodymas, kad kiekviena moteris GALI ir TURI siekti savo laimės, pirmiausia siekdama tik savo gerovės, nes „būkim biedni, bet teisingi“- jei pati nebūsi laiminga, aplink tave suksis tokie pat žmonės. Antra, man ši knyga uždegė labai daug šviesos manyje. O gal tiksliau būtų pasakyti, kad autorė sugebėjo vėl uždegti mano vos rusenančią esybę, suteikdama nauja atokvėpį vėl pradėti gyventi. Galbūt daugeliui tai skambės pernelyg poetiškai, bet man ši knyga buvo toks malonumas skaityti, kad nesudvejodama vėl skaityčiau ją vis iš naujo ir iš naujo, kad tik tas laimės ir šviesos jausmas nebeišblėstų. O juk žinot, knygas pakarto

Florence Given "Mano grožis- ne tavo reikalas"   Autorė, Florence Given, „nevynioja žodžių į vatą“ ir aistringai aprašo savo nuomonę, kaip šiuolaikiniame pasaulyje vis dar egzistuoja stigmos apie moters vaidmenį mūsų visuomenėje ir kaip praėjus jau daugybei metų, mažai kas pasikeitė, kad žvilgsnis į moterį būtų vertas pagarbos. Nors neturiu su kuo lyginti šios knygos, nes visgi esu skaičiusi tik vieną dalinai panašią knygą (pyktis jai tinka), man ši knyga patiko tvirtu ir be abejonės, reikšmingu požiūriu į feminizmą. Nors nepasakyčiau, kad perskaičiau kažką naujo ar negirdėto, bet autorės įžvalgos labai taiklios ir stiprios. Niekam ne paslaptis, kad pasaulyje moters vaidmuo yra labai „suspaustas rėmuose“ ir mums suteikiama labai daug etikečių, kurios mus stuma tik į motinų rėmus, nei mus mato, kad galime tapti prezidentėmis, ar įmonės direktorėmis. Kažkodėl vis dar turim stereotipą, kad šeimos galva turi būti tik vyras, algą šeimai atnešti – irgi jų pareiga, o „moters v