NemNemPhoto.eu

  Renata Laqueur „Dienoraštis iš Bergen- Belzeno koncentracijos stovyklos 1944-1945“   Net neabejoju, kad išgirdus paminint 1944-1945 metus, pirma į galvą „šovę“ jausmai bus liūdesys, skausmas ir nežmogiškas žiaurumas, kurį tuo metu teko išgyventi visiškai nekaltiems žmonėms. Tokia ir šios knygos istorija – atsiminimai iš žiaurios neteisybės, kurią teko išgyventi Renatai ir jos vyrui. Man tikriausiai niekada nepabos tos žiaurios, iki sielos gelmių šokiruojančios ir liūdinančios istorijos apie gyvenimą koncentracijos stovyklose. Tai tik padeda suprasti, koks žiaurus ir tikroviškas yra gyvenimas, bet ir   tuo pačiu, kiek mumyse galima rasti gėrio ir tarpusavio supratimo, kai jo atrodo, labiausiai trūksta. Nors nuo pat pradžios istorija manęs nesukrėtė, tačiau su kiekvienu puslapiu Renatos istorija vis labiau grimzdo į liūdesį ir neviltį, kas mane sukte įsuko į jos prisiminimus ir nepaleido, kol neperskaičiau paskutinio knygos puslapio. Sunku vertinti knygas, kurios pasakoja n

  Kate Bowler “Niekas nenutinka be prie žasties“   Nors ši knyga pasakoja širdį veriančią istoriją apie moterį, kurią staiga kaip iš giedro dangaus, užklumpa baisiausia žmonijos liga – vėžys – manęs iki pat knygos pabaigos nepaleido mintis, kad aš nesuprantu kokia šios knygos esmė. O gal tiesiog negalėjau būti objektyvi? Nežinau kodėl, bet jau nuo pat mažens manęs nežavi religija, tikėjimas į Dievą ir panašios tikėjimo detalės knygose. Nežinau kodėl, bet mane tai atstuma ir priverčia abejoti knygoje pasakojamu tekstu. Galbūt, mano tikėjimas savimi (arba artimaisiais), o ne Dievu daro ir šią knygą atstumiančia? Autorė pasakoja savo skaudų ir pilną negandų kelią, kai labai tikintis, pamaldus žmogus, gauna skaudžiausią gyvenimo pamoką – net ir tikintys, geri žmonės serga. Ir miršta. Nors autorė pasakoja tikrą, neiškraipytą savo pačios istoriją, kaip ji priėmė savo 4-tos stadijos vėžį ir išmoko džiaugtis gyvenimu, ši knyga, deja, buvo ne man. Tačiau tikiu, kad kitiems ji gali s

  Ivan Sciapeconi „40 paltų ir viena saga“ Mažytė, vos per 200 puslapių turinti knygelė, pasakoja šviesesnę 2-ojo pasaulinio karo laikų istoriją, vaiko akimis. Žinau, kad dauguma jūsų jau esate įpratę prie karo istorijų, kur žiaurumas liejasi per kraštus, o istorijos pabaigoje, arba džiaugiesi laiminga (kiek tai įmanoma) pabaiga, arba negali sulaikyti bėgančių ašarų. Tačiau ši knyga man,- visiškai kitokia. 1942-ieji metais, viename Italijos miestelyje, apleistame pastate priglaudžiami keturiasdešimt vaikų, kurie turi viltį pabėgti nuo pradėjusios rusenti karo pradžios. Jų tikslas – Izraelio Žemė. Saugus prieglobstis, išlaukti karo pabaigos ir vėl pamatyti savo šeimas. Ši istorija man buvo ir išskirtinė, nes ją pasakoja vaikas, todėl visa istorija dar labai optimistinė ir kiek naivi. Tačiau tas kitoniškumas jos – išskirtinis. Man asmeniškai, įdomu matyti vaiko virsmą į suaugusįjį taip kartu ir palaipsniui ir kartu labai greitai. Tačiau tuo pačiu, knyga manęs ir nesužavėjo. M