Ivan Sciapeconi „40 paltų ir viena saga“
Mažytė, vos per 200 puslapių turinti knygelė, pasakoja
šviesesnę 2-ojo pasaulinio karo laikų istoriją, vaiko akimis.
Žinau, kad dauguma jūsų jau esate įpratę prie karo istorijų,
kur žiaurumas liejasi per kraštus, o istorijos pabaigoje, arba džiaugiesi
laiminga (kiek tai įmanoma) pabaiga, arba negali sulaikyti bėgančių ašarų.
Tačiau ši knyga man,- visiškai kitokia.
1942-ieji metais, viename Italijos miestelyje, apleistame pastate
priglaudžiami keturiasdešimt vaikų, kurie turi viltį pabėgti nuo pradėjusios
rusenti karo pradžios. Jų tikslas – Izraelio Žemė. Saugus prieglobstis,
išlaukti karo pabaigos ir vėl pamatyti savo šeimas.
Ši istorija man buvo ir išskirtinė, nes ją pasakoja vaikas, todėl
visa istorija dar labai optimistinė ir kiek naivi. Tačiau tas kitoniškumas jos –
išskirtinis. Man asmeniškai, įdomu matyti vaiko virsmą į suaugusįjį taip kartu
ir palaipsniui ir kartu labai greitai.
Tačiau tuo pačiu, knyga manęs ir nesužavėjo. Man pritrūko
gilumo joje, daugiau detalių ar bent daugiau įtampos, nes visgi, karo fone
istorija atrodo kaip koks miražas, nei tikrovė. Pritrūko man detalių ir
skausmo, kuri (pri-)nublokštų skaitytoją..
Nors „40 paltų ir viena saga“ nėra kvapą gniaužianti
istorija, ji tikrai pamokys skaitytoją optimizmo net juodžiausią naktį. Ši
knyga tik dar vienas įrodymas, kad kartu mes galime viską ir, kad kiekvienas
mūsų, visada turi ką suteikti kitam.
Komentarai
Rašyti komentarą