NemNemPhoto.eu

Irvin D. Yalom „Laikinos būtybės“ Manau jau niekam ne paslaptis, kad paskutiniu metu ypač pasikeitė mano skaitomos knygos. Nors neslėpsiu ir to, kad mane visad ypatingai traukė knygos apie anapusinį gyvenimą, mirtį, artimųjų gedulą ar susitaikymą su mirštančiais artimaisiais. Ši knyga- viena iš tokių, tačiau ir kitokia.. Knygą sudaro 10 skyrių su neįtikėtinomis istorijomis. Man patinka kaip autorius įpina savo išmintį į iš pažiūros niekuo neišsiskiriančius pokalbius tarp psichoterapeuto ir jo paciento. Tačiau tai tikrai nėra eiliniai jų pokalbiai. Kiekviena istorija apima begales kitų tarpusavyje susijusių temų : mirties baimė, susitaikymas, mirtis, mirtinos ligos.. Tačiau dvi jų ypač išskiriamos: atsakomybė už nugyventą gyvenimą ir tiesą, kad visi mes kada nors mirsim. Prisipažinsiu dar tai, kad mirties sąvoka man nėra tolima. Esu „išsiskyrusi“ su vėžio pasiglemžtu draugu, esu netekusi dviejų ypač artimų savo draugų (savižudybės), todėl galbūt nestebins nieko tai, kad keli knygos skyr

Šarūnas Jasiukevičius “ČERNOBYLIS: pasaulis po trečiojo pasaulinio karo” Štai taip atrodo knygos, kokios man patinka: tikros istorijos, įvairūs mitai, keletas juokelių, patarimų, ir tikrų tikriausi pačio autoriaus išgyvenimai. Jei sakyčiau, kad knyga manęs niekaip nepaveikė, meluočiau. Iš tikrųjų, skaitant apie pačią katastrofą, man kūnu šiurpuliukai bėgiojo ir tikrai ne gerąją prasme. Man apskritai labai labai liūdna, kad tokios katastrofos apskritai pasaulyje vyksta.. ir tikrai nepasakysiu kas mane sukrečia labiau: ar kad dėl to nukenčia milijonai žmonių, ar, kad milijonai gyvių.. apie pačią gamtą net nebenoriu kalbėti, tad šia tema nebesiplėsiu. Man labai patinka autoriaus istorijos perteikimas žodžiais. Keista, tačiau tos 100 nuotraukų man tokių emocijų nesukėlė, kaip pats tekstas ( o čia dar jums priminsiu, kad mano profesija fotografė, bet…). Užtat koks tekstas! Norėčiau ir aš mokėti taip sklandžiai rašyti tekstus. (Baltas pavydas..) Apibendrinant, šią knygą tikrai rekomenduočiau

Gintarė Jankauskienė “Panikos priepuoliai” Ši knyga ne atsitiktinai pateko į mano rankas. Man asmeniškai jau teko susidurti su panikos atakomis, tačiau, kaip ir daugelis (bent didžioji dalis) žmonių, apie šiuos sutrikimus nieko nežino, arba žino per mažai. O aš viena iš jų. Pirmoji knygos dalis (skyrius) yra tikros paniką patyrusių asmenų istorijos ir tas istorijas komentuojančios daktarės mintys. Man jos asmeniškai kartais erzino, kartais nevalingai linkčiojau galva, sutikdama su kai kuriomis Agnės mintimis. “viena iš man patinkančių minčių yra ta, kad jeigu gimei, kada nors turėsi ir mirti. Mes įsitikinę, kad bijome mirties, o iš tikrųjų bijome savo gyvenimo…” Toliau knygoje galima rasti labai daug naudingos informacijos apie tai, kas būtent sukelia šiuos panikos priepuolius, ypatingai naudinga ir įdomi informacija buvo apie vaikus: koks auklėjimas ir bendravimas gali juos pastūmėti į panikos priepuolius ateityje. Manau, tokia informacija labai naudinga ne tik būsimiems, bet ir esami

               Elizabeth Strout „Olivija ir vėl“ Ak, Olivija, Olivija... Skaitydama pirmąją Olivijos knygą „Olivija Kiteridž“ – ja tikrai nesižavėjau. Galbūt trūko man įsijautimo į istoriją, o galbūt ir autorė jos veikėjo neišpildė iki galo, nežinia. Tačiau tuo pačiu pavadinimu sukurtas serialas man tikrai padėjo nusipiešti konkretesnį, pilnesnį Olivijos charakterį. O tada ir prasidėjo.. „Olivija ir vėl“ – tobulai istoriją įvardijantis pavadinimas: Olivija erzinanti, keistokų įpročių, erzinanti ir tikrai nepabijosiu pasakyti – keistoka moteris, tačiau visa jos visuma keri. Perskaičiusi knyga ilgai galvojau apie autorės siųstą žinutę skaitytojui. Nežinau kokia iš tikrųjų autorės mintis, (tai pasakytų tik ji pati) tačiau man ji sukėlė minčių, kad gyvenime tikrai ne viskas klostosi taip, kaip tikiesi ir TAI YRA NORMALU. Nėra nieko blogo, jei pamilsti kitą, ar jautiesi tiesiog nelaimingas. Nieko tokio, jei jautiesi vienišas, tačiau ir nieko nėra blogo tame, kad ir kiek tau metų būtų – tu v

Garance Dore „Meilė. Stilius. Gyvenimas“ Pramoginė knyga besidomintiems tiek stiliumi, tiek madų bei pramogų verslo atstovų gyvenimais. Garance Doré yra prancūzų fotografė, iliustratorė ir autorė, geriausiai žinoma dėl savo mados tinklaraščio. Lengvas, šmaikštus kūrinys atveriantis akis apie tikrąjį madų (ir ne tik ) gyvenimą: daug darbo, mažai laiko, pažintys , tarpusavio kova, pasimetimas gyvenime ir dar daug visko. Jau bene savaitę vis „suku galvą“ kaip aprašyti šią knygą, kaip ją pristatyti, tačiau žodžių vis nėra... Manau, ši knyga patiks kiekvienam, kas domisi mados pasauliu, yra labai užimti ir nori lengvo, neįpareigojančio aktualia tema, skaitinio. Man – patiko. Skaitėsi greitai, šmaikščiai ir buvo puikus poilsinis skaitinys, įtemptoje dienotvarkėje. Verta paskaityti.   

                     Nita   Prose  „Kambarinė“ Aš tikriausiai, kaip ir dauguma jūsų, susigundžiau perskaityti šią knygą dėl  Clare   Pooley  parašytos antraštės ant knygos viršelio: „Savo mielumu ir keistumu Eleonorai  Olifant  prilygstanti heroje, pakliuvusi į..“ Gerai gerai, čia ir sustokim. Imu! Kam nepatinka keistuoliai??? Vėliau pamenu, perskaičiau bookstagrame apžvalgą, kurioje skaitytoja  rašė , kad pagrindinės veikėjos naivumas varė iš proto. Tuomet pamenu, išsigandau, kad knyga gali nepatikti. Tikrai prisipažinsiu, kad  naivumas/kvailumas  mane erzina, kai verste verčia vartyti akis, kai įprastose gyvenimiškose situacijose , kur  viskas kaip ant delno,- veikėjas  TYČIA elgiasi kvailai.  Oj  kaip klydau..  oj  klydau.. Pradėsiu nuo to, kad Kambarinė Molė – nėra naivi. Anaiptol. Knygoje to nerašo, bet ji akivaizdžiai ne naivi, o serganti psichologiniu sutrikimu, kuomet nemoki skirti kitų žmonių emocijų, veido išraiškų ir esi “pamišęs” dėl tvarkos ir taisyklių. Nežinau kaip jums,

Kristin Harmel „Dingusių vardų knyga“ Istorijos, kurios vyksta karo fone – mano mylimiausios. Tie, kas daug skaito knygų apie antrąjį pasaulinį karą, man pritars, kad daugelis knygų jau pradeda supanašėti ir galiausiai istorija nebesuteikia tokio gero įspūdžio, nei turėtų. Tačiau su šia knyga nejutau baimės, kad ji gali man nepatikti ir tikrai nelikau nuvilta: tai tikra istorija paremta knyga apie dokumentų klastotojus, antrojo pasaulinio karo fone. Kas dar galėtų būti įdomiau? Prisipažinsiu, kad keliose vietose, pajutau ne vieną vadinamą „deja vu“ jausmą: kas esat jau skaitę „Po raudonu dangumi“ arba „lakštingala“ – pajusite ir jūs. Tačiau pirmą kartą, skaitant ir jaučiant panašumus su kitomis istorijomis, aš nenusivyliau. Atvirkščiai – mane tai masino tik dar labiau judėti į priekį, nes visi tie panašumai tik papildė vienas kitą ir visas bendras vaizdas mintyse nusipiešė tik dar aiškesnis ir platesnis. Vienintelis erzinantis knygos aspektas – Pagrindinės veikėjos Evos motinos paveiks

  Alex North „Draugas šešėliuose“ Tai knyga – saldainiukas, susidedantis iš pačių skaniausių, tarpusavyje puikiai derančių ingredientų: Šiurpus, mįslingas, romantiškas, sukrečiantis, įtraukiantis, intriguojantis ir visų šių savybių derinys tampa bomba. Nesu pratusi taip liaupsint knygų, tačiau jei jau knyga net mane privertė pašiurpti – tai jau ne tik šis tas, o net daugiau. Pradėjusi skaityti knygą, pagalvojau „wow, kaip panašu į Kingą“ ir išties, labai daug panašumo: jauti įtampą, bet ji tokia.. tarsi įvyniota į fantastikos trupinius. O pabaigus skaityti paskutinį knygos žodį kilo mintis, kad tik Kingo vaikas galėtų kažką tokio sukurti. Gal aš kažką praleidau??? Bet kokiu atveju, ši knyga patenka į aukščiausią šių metų asmeninį top‘ą. Nustebino, net ne tas žodis. Ta skoninga fantastika, žiupsnelis romantikos.. viskas tobulai sustyguota, kad tikrai prisipažįstu – netekau amo. Visgi, jei nesate siaubo mėgėjai, o ypač- gana šiurpių (mano tėtis pasakytų pernelyg atvirų) žmogžudysčių deta

Kate Elizabeth Russell „Tamsi Vanesa“  Jei autorės tikslas buvo pasėti pasibaisėjimo sėklą ir iššaukti neteisybės vardą – jai pavyko. Kūrinys šokiruojantis ir piktinantis, tačiau nepaleidžiantis skaitytojo dėmesio: jame rasite visko: neteisybės, spragų/skylių teisingumo grandinėse, trumpus suklupimus ties teisinga ir neteisinga, aklą pasibaisėtiną ir iškrypusią „meilę“, dideles ir gilias spragas mergaičių seksualiniame (ir ne tik) auklėjime, manipuliacijas ir išnaudojimą... Galėčiau pasakot ir pasakot iš kiek daug tamsių dalių susideda šis vienas, tamsus ir gilus skaitinys. Čia ribos plonos kaip siūlas, o istorijos ne tik šiurpina, bet ir priverčia susimąstyti, kiek klaidų gyvenime žmogus gali matyti (daryti), kol prieina teisingų išvadų. Nors daugelis skaitytojų iš karto pajaučia stiprią antipatiją Jam, aš jos nejaučiau. Taip, jis tikrai akivaizdus manipuliatorius, jau metų metus „sukdamas apie pirštą“ jaunas nekaltas mergaites, jas tvirkinęs ir išnaudojęs, tačiau negalėjau paleisti i

  Robin Sharma „ 5 valandos klubas“   #nepopuliarinuomonė  arba kai knygą perskaitai labai  ne laiku . Tikriausiai daugeliui kils klausimas, kodėl taip visų liaupsinta ir išgirta knyga, man nebuvo verta visų 5 žvaigždučių? Vos pradėjusi skaityti knygą, kankino įkyri mintis „ar man patinka knygos pateikimas?“ turiu omenyje, kad visa knygos išmintis pateikta kaip vieno išminčiaus ir vieno turtuolio patirties kelionė, kurioje du visiškai atsitiktinius gyvenimo pakeleivius, išmoko savo gyvenimo išminties. Ir šioje vietoje, pabaigus skaityti knygą atkeliavo ir netikėtas atsakymas – man ne. Tačiau neskubėkit teisti manęs, neišklausę ką turiu pasakyti iki galo... Galiausiai po ilgų „knygos marinavimų“ suvokiau, kad patekau į dvi visiškai skirtingas puses : į tų pusę, kurie jau yra perskaitę tikrai nemažai negrožinės literatūros, kur jau ką naujo išgirsti (na, arba kiek iš kitos perspektyvos) yra tikrai sunku, ir į kitą pusę, kur supranti, kad knygą jau perskaitei ženkliai per vėlai. Neabe

Frank Tallis „Pats gyvenimas“ „Eilinis žmogus nesunkiai išvardytų penkis filosofus. Platonas, Aristotelis, Descartes, Nietzsche ir Sartre‘as taip dažnai mūsų skaitomose knygose, kad daugeliui jie puikiai pažįstami. Tačiau jei to paties žmogaus paprašytume išvardyti penkis žymius psichoterapeutus, ši užduotis pasirodytų kur kas sudėtingesnė, o gal net neįveikiama.“ – šie pirmieji knygos žodžiai iš karto „pagavo“ mane. Ar aš išvardyčiau abiejų po penkis? O jūs? „Pats gyvenimas“ – pasaulyje gerai žinomų psichologų gyvenimo „vizitinės kortelės“, kur atrasit 13-ka temų (gyvenimo klausimų ir atsakymų). Trylikoje temų, kaip : Tapatybės paieška, narcisizmas, nepasitikėjimas savimi, įžvalgumas, saugumo paieška ar kalbėjimas, autorius pristato įžvalgius ir gyvenime garsiai žinomų psichologų gyvenimo atradimus/ darbus. Kaip antai „Maslow poreikių hierarchija“(trikampis, suskirstytas į 5-ias horizontalias pakopas..),pasakų, kaip psichoanalizės pritaikymą vaikams, Laingo tapatybės ir jos skilimo ap

J.K.Rowling „Kalėdų paršelis“ Kokio nepaprasto gražumo knyga. Man vis dar keista skaityti vaikams skirtas knygas, tačiau kai tokio nuostabumo istorija, ima graužatis, kad savo vaikystėje tokių gražių pasakų nesu skaičiusi. Istorija apie berniuką, kuris nepaprastai mylėjo savo pliušinį paršelį, nes tik jis vienintelis visada buvo šalia: guodė, išklausė, slėpėsi, žaisdavo ir būdavo kartu. Tačiau susiklostė aplinkybės, ir jo neteko... Kiek daug skausmo gali sukelti netekti geriausio draugo? Ir nesvarbu, kad jis tik pliušinis žaislas. Berniuko gyvenime atsiranda naujas jo pakaitalas, kuris jį prikalbina nertis stačia galva į kitą stebuklingą žaislų pasaulį, gelbėti tikrojo pamesto geriausios savo draugo. O čia visa magija ir prasideda.. Tikrai nesu skaičiusi tokios įsimintinos ir pamokančios istorijos apie tikrą meilę daiktams. Galbūt suaugusiam neatvers taip akių, supratimui apie rūpinimąsi savo daiktais, bet vaikui- neabejotinai bus nuostabi pamoka kaip ir kodėl reikia rūpintis savo daik

Anna Johannsen "Vyras Hogėje " Manau, kad jau daugeliui nebereikia pristatyti šios detektyvinių romanų serijos knygų. Tačiau, jei vis dar nesate jos skaitę – rekomenduoju suskubti. Šios serijos veiksmas visad vyksta ten pat, Šiaurės Fryzų salose, kurios kraštovaizdžio aprašymai tikrai sugundys skaitytoją nukeliauti ten patiems ir pamatyti savo akimis visą tą aprašomą grožį. Tačiau tai ne vien gražūs paveiksliukai, bet ir detektyvas, įpintas į romaną, o gal romanas detektyve? “Vyras Hogėje” - dvigubo tyrimo istorija, kai seklumoje randamas miręs vyras, Klasas Rykertas, kurio DNR prieš dešimt metų užregistruota policijos sistemoje tiriant sensacingą bylą, kurioje jis buvo įtariamas triguba žmogžudyste. Iš karto ši dalis (jau ketvirta) man išsiskyrė daug stipresniu detektyvės inspektorės Lenos charakteriu. Čia ji, mano akimis, tokia stipresnė, atsigavusi ir kiek labiau apmąstanti savo veiksmus, nei prieš tai esančiose trijose dalyse. Ši dalis man labiausiai atskleidė jos gyvenim

Chris Bohjalian „Smėlio pilies mergaitės“ „KAI NĖRA PRASMĖS GYVENTI, MIRTIS NEGĄSDINA“ Ką tu žinai apie Armėnų genocidą? Prisipažinsiu, - nežinojau VISIŠKAI NIEKO. Apie Holokaustą knygų apstu : tik išsirink.. tačiau apie Armėnų genocidą - perskaičiau tik dabar. Tad jei esi vienas iš tokių kaip aš, ( kurie iki šiol vis dar nebuvo apie tai girdėję) štai jums šiek tiek istorijos, grįžimui į kelią : Armėnų tautos genocidas, jaunaturkių valdžios vykdytas 1915–1917 metais. Žuvusių armėnų skaičius, skirtingais vertinimais, siekia nuo 800 tūkstančių iki 2 milijonų. Dažniausiai nurodomi skaičiai – 1,2-1,5 milijonų žuvusiųjų. Tai nepaprastai žiaurus armėnų tautos žudynės, kurios, kaip manoma, inspiravo Hitlerį surengti Holokaustą. “Smėlio pilies mergaitės” – knyga paremta tikrais prisiminimais apie Armėnų genocidą, ir jo metu gimusią armėno ir amerikietės meilę. Visų pirma, jaučiu pareigą įspėti, kad švelnus knygos pavadinimas ir gana intriguojantis viršelis slepia nepaprastai sunkią istoriją, k

Harriet Tyce „Raudonasis apelsinas“ Aš trilerį įsivaizduoju kitaip : tai kūrinys, kur veiksmas veja veiksmą, sukandęs dantis skaitai, kad iš įtampos jie nebarškėtų, negali atitraukti akių nuo teksto, nes bijai praleisti menkiausią detalę, dėl kurios visa knygos mintis/esmė „išslys iš rankų“. Tai yra trileris. Man. O Ką aš čia perskaičiau? Elison yra jauna advokatė, turinti gražią šeimą : vyrą ir dukrytę. Tačiau Ji turi daug ydų : piktnaudžiauja alkoholiu ir nesirūpina savo šeima. Vieną dieną ji gauna stambią bylą : žmogžudystės, kur kaltinamoji pripažįsta savo kaltę, tačiau šioje istorijoje yra spraga. Kokia ji? Visų pirma, Elison veikėja yra būtent tokia, kokių asmenybių aš nekenčiu: alkoholikė, laisvo elgesio, nesirūpinanti niekuo, net ir savimi. Dabar spėsit, kad aš buvau už vyrą? Ne. Jis irgi būtent toks, kokių nemėgstu: savanaudis šunsnukis, kuris nevertina ir net nepripažįsta kitų pastangų. Ką galiu pasakyti, tobulai sukurti veikėjai : abu bjaurūs bet tai tik sustiprino knygos em

B.A.PARIS „Psichoterapeutas“ Skaičiau visas B.A.Paris knygas ir atsižvelgiant į tai, kokios buvo pastarosios- ši yra visiškas nesusipratimas. Tačiau knyga anaiptol nėra bloga. Manau, nuostabiai tiktų kaip lengvas skaitinys ramų vakarą arba atostogoms. Taip pat neabejoju, tiktų ir tiems, kas dar tik bando „prisijaukinti“ šį žanrą. Knygos istorija įdomi: Alisa ir Leo įsikelia į naujus bendrus namus, saugią ir uždarą kaimynystę, vadinamą „Ratu“, tačiau vėliau Alisa sužino, kad taip pigiai šį namą gauna ne veltui – prieš metus šiuose namuose buvo žiauriai nužudoma buvusi namo šeimininkė. Toliau visas veiksmas daug maž panašus kaip visų trilerių: ieškomi kalti, niekuo nepasitikima, intrigos, įtarimai, pykčiai, sąmokslo teorijos. Bet. Taip, „bet“ čia yra ne vieną kartą: jau nuo pat pirmos rastos klaidos sakiau sau „netrukdo“ ,tačiau kai per visą knygą tokių ir panašių klaidų buvo daugiau nei viena ranka turi pirštų – visumoje jau nervino. Antra, labai sunku parašyti kas būtent ir kur man nep

Stephen King „Skirtingi metų laikai“ Kiek daug turiu pasakyti, nors žinau, kad visą tą tekstą turiu sutalpinti tik į kelis šimtus simbolių. Bus nelengva. Visų pirma, bijojau imtis šios knygos po garsiojo rašytojo interviu, kurį rodė dar žiemą, per LRT. Bijojau, nes autoriaus paaiškinimai jo kūrybai man atrodė visiška priešingybė mano matymui. Atrodė, kad autoriaus kūriniuose matau ne tai, ką jis nori parodyti. Girdžiu ne tai, ką nori, kad girdėčiau, tad tikrai ilgokai užtruko, kol pasiryžau pagaliau paskaityti. O ir užtrukau ... ilgai... Skaičiau knygą su dideliu baimingu susižavėjimu ir stengiausi visiškai susikaupti toms keturioms knygos novelėms. Pykstu ant tų, kurie sakė, kad pirmoji novelė apie Šošenko yra ne ta pati novelė, kurią galima rasti „Doloresa Kleiborn“ knygoje. Maži melagiai. Tačiau viską skaičiau pareigingai ir sutelkus dėmesį. Mano mėgstamiausia knygos novelė vis tik buvo „Kūnas“, kuris atitinka visišką autoriaus braižą: įtempta, gluminanti, gąsdinanti ir verčianti ki

Soraya Chemaly „Pyktis jai tinka“ Nuo vaikystės nuolat girdėdavau žodžius: „ Jausti pyktį yra normalu“ arba „ Emocijų nereikia laikyti savyje“, tačiau kai norėdavau nueiti į laukus ir išsirėkti ,- visi tik išpūsdavo akis ir klausdavo „kurių galų...?“ Kai ši knyga pradėjo šmėžuoti internete, mane patraukė jos pavadinimas, ir nepaisant jos storio ( 500+psl. kaip negrožinės literatūros knygai) aš nepabūgau ir ją pasiėmiau. Tad štai tokia yra „PYKTIS JAI TINKA“ knygos atsiradimo pas mane istorija. Tačiau, remiantis pavadinimu, tikėjausi, kad knygos turinys bus šiek tiek kitoks. Jei būsit tokie kaip aš, ir „pyktis jai tinka“ jums sako, kad knyga turėtų būti apie pyktį, jo atsiradimą ir kaip jį suvaldyti, galit būti šiek tiek apgauti. Ši knyga ne apie pykčio valdymą, net nepasakyčiau, kad ji kryptinga į konkretų pyktį... Ši knyga tokia Įvairiasluoksnė : apie pykčio apraiškas, stereotipus, rasizmą, žmogaus sudaiktinimą, homofobiją... taip knyga apie daug įvairių sričių (jei gerai parinkau žod

Jan Moran "Šokoladininkė"  Karts nuo karto perskaityti saldų romaną - visada gera mintis. Selina- šokoladininkė, dirbanti šokoladinėje, tačiau tai ne tik jos darbo vieta ; čia ji sutiko savo vyrą, čia visada randa paguodą kai liūdna, tai vieta,kuri primena mamą ir vieta, kur ateityje mato save. Kas tikisi iš šios knygos tik saldumo ( juk šokoladas,kaip gi kitaip...) - klysta. Selina netenka vyro, ir, palaužta sielvarto pasiryžusi surasti savo vyro šeimą, apie kurią jos vyras niekada atvirai nekalbėjo. Jai pavyksta. Selina randa ir išvyksta į vyro gimtinę - Italiją, tačiau viešėdama pas šešurą ir marčią, jaučia, kad judviejų prisiminimai apie jį - skirtingi... Nors visa istorija gana nuspėjama ir vietomis net pernelyg saldi, - tačiau man tai buvo atgaiva po storų ir sunkių temų detektyvų. Tačiau nepagalvokit, kad knyga "meilė-seilė", čia pilna visokių dramų: gana drastiškų tarpusavio santykių, meilės (man sulig Santa Barbara atitikmuo) dramų, erzinimo,intrigų.. Griež

    Anders Hansen "Naršymo metas"  Kurį laiką, ši knyga šmėžavo instagram'o platybėse, kaip labai didelę įtaką daranti knyga. Knyga tikrai įdomi, netradicinė, tačiau man poveikio jokio nepadarė. Knyga apie interneto atsiradimo pasekmės, mūsų smegenų nespėjimą su naujovėmis, kokius pavojus tai sukelia ir kaip to išvengti. Nesakau, kad knyga prasta. Anaiptol. Labai įdomu paskaityti apie tai, kaip interneto ir soc. tinklų naudojimas veikia mūsų gyvenimus. Jau seniai ir taip žinojau, kad internetas neša daugiau žalos, nei naudos, tad tikrai buvo įdomu, kokio mąsto tai problema. t.y. procentinė to dalis. Tačiau tai nepakeitė mano požiūrio ar gyvenimo. Jau seniai atsisakiau televizoriaus, jau daugiau nei metus ir Facebook kanaluose visų informacinių puslapių kaip : 15 min,delfi ir t.t dėl neadekvataus gazdinimo, nesąmoningų brukalų ir nulio naudingos informacijos. O visa kita- naudoju dėl darbo.. Knyga man konstatavo tik viena faktą : aš nepriklausoma nuo interneto. Manau, ši k

  Jane Fallon „Velniškai saldus kerštas“ Pati knygos tema man patiko. Kas nenorėtų atkeršyti savo neištikimam, savimylai vyrui? Tačiau pati istorija manęs neįtikino. Paula, jaunoji aktorė, būdama labai jauna, su savo vyru (taip pat aktoriumi) netikėtai sulaukia šeimos pagausėjimo, tad visiems tampa aišku, kad moteris turi būti namų šeimininkė, aukojanti savo karjerą dėl šeimos. Jos vyras, Robertas, jai pažada atsilyginti: vos paaugus dukrelei, jis leis sužibėti jos žvaigždei, o pats atsitrauks. Derybos skamba neblogai, tačiau kiek čia tiesos? O tiesos čia nedaug. Dukra užaugo, o Paula vis dar neturėjo nei vieno vaidybos užsakymo. Bet gavo progą kitam – tobulam keršto planui, savo neištikimam vyrui. Pasikartosiu, kad pati knygos mintis unikali, atitikmenų turi mažai, arba visai nieko ( nesugalvoju kol kas nieko, kas būtų net panašu),tačiau beveik įpusėjus knygą, tapo taip nuobodu, kad norėjosi mesti skaitymą. Prasidėjus antrai knygos daliai, dėmesį istorija vėl sukaustė, tačiau netikėja

John Medina "Kaip veikia smegenys"   Smegenys - stulbinamai sudėtingas organas. Tai tikrai įdomu turint omenyje, kad mūsų smegenys sveria nuo vieno iki pusantro kilogramo, o jos atlieka tokią didelę reikšmę mūsų kūnui ir atsiminimams... Knygoje “Kaip veikia smegenys” autorius atskleidžia dvylika taisyklių, kaip kiekvienam iš mūsų galima būtų lengviau atsiminti tam tikrus dalykus. Tai ypač aktualu moksleiviams, bet tinka ir bet kokia kita veikla užsiimantiems asmenims. Neabejoju, dauguma išgirdę žodį “taisyklės” surauks nosį arba iškart pagalvos apie nuobodžias, “sausas” teorijas ir neįdomias frazes (taisykles), kurias labai sunku įsiminti. Deja. Čia jus tikriausiai nustebinsiu pasakydama, kad tos vadinamos “taisyklės” labai įdomios ir išsamios, tačiau labai paprastai ir įdomiai pateiktos. Knygos pradžioje autorius jau atskleidžia, kad lengviausia informacija “užfiksuoti”, jei “sausa informacija" bus pateikta kartu su kasdienišku, lengvu paaiškinimu. (pavyzdį pateiksiu ki