Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio



Soraya Chemaly „Pyktis jai tinka“





Nuo vaikystės nuolat girdėdavau žodžius: „ Jausti pyktį yra normalu“ arba „ Emocijų nereikia laikyti savyje“, tačiau kai norėdavau nueiti į laukus ir išsirėkti ,- visi tik išpūsdavo akis ir klausdavo „kurių galų...?“

Kai ši knyga pradėjo šmėžuoti internete, mane patraukė jos pavadinimas, ir nepaisant jos storio ( 500+psl. kaip negrožinės literatūros knygai) aš nepabūgau ir ją pasiėmiau.

Tad štai tokia yra „PYKTIS JAI TINKA“ knygos atsiradimo pas mane istorija.

Tačiau, remiantis pavadinimu, tikėjausi, kad knygos turinys bus šiek tiek kitoks. Jei būsit tokie kaip aš, ir „pyktis jai tinka“ jums sako, kad knyga turėtų būti apie pyktį, jo atsiradimą ir kaip jį suvaldyti, galit būti šiek tiek apgauti. Ši knyga ne apie pykčio valdymą, net nepasakyčiau, kad ji kryptinga į konkretų pyktį... Ši knyga tokia Įvairiasluoksnė : apie pykčio apraiškas, stereotipus, rasizmą, žmogaus sudaiktinimą, homofobiją... taip knyga apie daug įvairių sričių (jei gerai parinkau žodį), tačiau visa tai veda tik viena kryptimi – Į PYKTĮ.

Knygoje rasite daugybę tyrimų, ( apie 100psl knygos sudaro vien tyrimų išrašai ir paaiškinimai) įdomios informacijos apie jau prieš tai mano paminėtas įvairias temas, tačiau kad ir kaip tai skamba nuobodžiai ar pernelyg rimtai, knyga neleis jums nuobodžiauti.

Aš su pasigėrėjimu „rijau“ knygos puslapius. Kartais pritardama linksėjau galva, kartais ją purčiau, bjaurėjausi, piktinausi, kraupau.. tačiau tokio įdomumo knygos seniai nebuvau skaičiusi.

Tad jei nuspręsite skaityti šią knygą – aš jau spaudžiu mintyse Jums dešinę ranką ir pagarbiai nusilenkiu. Čia auksas- ne knyga. Ir jei perskaitę šią knygą, pajusite tik dar didesnį pyktį – ne tik žinosite kodėl, bet ir žinosite kad knyga jums buvo reikalinga.

 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lucy Score "Tai, kas niekada nesibaigia" Knyga, kurią skaičiusieji pasidalino į dvi puses: kuriems labai patiko ir tuos, kuriems nepatiko. Aš esu abiejų sąjunga: man knyga suteikė ir poilsį ir erzino, tad trumpai apie tai, ką aš išgyvenau, skaitydama "Tai, kas niekada nesibaigia". Istorija tokia pati, kaip ir daugelio meilės istorijų: nuo priešų iki mylimųjų, kaip ir bandyta linkti į meilės trikampį (ir ačiū Diev. - persigalvota), tačiau ši tema neplėtota. Nieko išskirtinio ar įdomaus. Bent man taip atrodo. Patys veikėjai turintys savo šarmo, tačiau nei vienas jų (nebent tik  Naomės dukterėčia) stiprios simpatijos nesukėlė: neįtikino ir griežtojo Nokso perdėtas geranoriškumas, nei saldusis jo brolio charakteris, nei pati Naomė nebuvo įdomi. Labiau.. nesuprantama ir neįdomi. O didžiausias man knygos minusas buvo atviros sekso scenos, kurios vaizduotei nepaliko nei trupinėlio. Gašlios replikos kartais irgi vertė susiraukti, tačiau sekso scenos galėjo bent šiek tiek pa
Silvia Moreno - Garcia "Daktaro Moro duktė" Tikrai nenustebčiau ir juolab neteisčiau, jei šią knygą skaitytojas pasirinktų vien iš viršelio. Tačiau kad ir kokio nuostabumo šis knygos viršelis, knygos turinys taip pat labai maloniai nustebino. Apie daktarą Moro ir jo išskirtinius eksperimentus jau tikriausiai daugelis yra girdėję, (yra net filmas) tačiau skaityti knygą ir žiūrėti filmą - dvi išskirtinės patirtys, kurių geriau net nelyginti. Daktaras Moro, apimtas savimeilės ir trokšdamas pasaulinio pripažinimo, eksperimentuoja su gyvūnų ir žmonių hibridais. Jis įsitikinęs, kad tik jo išskirtiniai moksliniai gebėjimai, vieną dieną jam atneš nepavydėtiną šlovę, o kartu ir galbūt - atradimus, kurie išgelbės daugumą žmonijos. Tačiau nei jis pats, nei skaitytojas negali net nujausti, kur link ši istorija suka... O kiek jausmų tai sukelia! Sunku įsivaizduoti ne tik kaip atrodo šie daktaro sukurti sutvėrimai, bet ir kokie jie sumanūs, drąsūs ir unikalūs. Skaičiau ir grožėjausi visa š
Nick Trenton "Nesuk sau galvos" JEI esate tikras mąstytojas, kuris turi visada viską išstudijuoti, apmąstyti, visada visas situacijas turite išnagrinėti iš pagrindų "o jeigu bus..." arba "kodėl man pasakė..." - ši knyga skirta būtent jums. Jau niekam ne paslaptis, kad daugiausiai mąstantys patiria daug daugiau streso, nei mažiau į smulkmenas pasidavę žmonės. Kaip autorius pats sako - jei daug mąstai, mažiau darai. O tai ir yra viena iš pagrindinių punktų, kodėl gyvenimas nesiklosto taip gerai, kaip tikimės. Knyga plonytė ir teorinė medžiaga pateikta patraukliai. Iškart pajaučiau prielankumą autoriui, kad nevyniojo žodžių į vatą ir iškart pasakė, kad konkrečių taisyklių ar būdų nustoti per daug mąstyti ne tik nėra, bet ir neverta jų kurti. Tad knyga visai ne apie tai, kaip nustoti kažką daryti (vėl ir vėl viską permąstyti), bet atpažinti save kaip per daug mąstantį ir gerai save išnagrinėjus, tai pakeisti, kol tai neiššaukė to padarinių - didelio streso lyg