NemNemPhoto.eu

 Susanne Jansson "Žiemos vanduo" J ei mėgstate knygas, kuriose yra mistikos elementų, arba romanų, kuriuose daugiau detektyvo elementų, nei romano - ši knyga būtent jums. Nesitikėjau to, ką gavau. "Žiemos vanduo" man pasirodė iš pirmo žvilgsnio niūrus romanas, pasakojantis baisią tragediją, tačiau gavau visai ką kitą: detektyvinės mistikos elementų pilną pasakojimą apie paslaptingai dingusį mažametį. Vieną gražią žiemos dieną, Martinas su trimečiu sūnumi Adamu susiruošia į pikniką prie jūros. Tačiau prieš pat iškeliaujant, Martinui netikėtai paskambina tėvas. Tai gana netikėta, nes jis niekada neskambina. Tačiau po skambučio Martinas susivokia, kad vietoj ant laiptų sėdinčio sūnaus- likusi tik jo striukė. Pačio Adamo nebėra. Dingo. Vėliau tapo gana aišku, kad sūnus galėjo pasiduoti griausmingos jūros kvietimui. Paskendo. Bent jau taip visi manė.  ...iki kol vieną dieną Martinas randa įrodymų, kad sausio 11 dieną, kuomet dingo jo mažametis sūnus - jau daugybę metų tą

Tj Klune "Namas žydrame vandenyne" Nuostabus jautrus pasakojimas apie "kitokius" vaikus ir kaip išankstiniai nusistatymai gali įtakoti kiekvieno mūsų gyvenimą.  Nors visos knygos skaitymo metu nepaleido mintis, kad knyga skirta jaunimui, tačiau ir suaugę iš jos turėtų ką išmokti. Knygos veikėjai man labai patiko. Daugumos jų dialogai ir mintys privertė pakikenti, tačiau taip pagrindinio knygos veikėjo - Lino - nepamėgau. Linui, kaip ir pačiam knygos pasakojimui, pritrūko kažko "aštresnio", kad juos papildytų. Visas pasakojimas vyko lėtai ir užtikrintai, be jokių nesklandumų ar netikėtų vingių. O būtent tai man ir leido pajusti, kad knyga ne suaugusiems. Galiu garantuoti, kad vyresniems skaitytojams trūktų kažko netikėto. Kažkokios kibirkšties, kad tą pasakojimą paaštrintų.  Tikriausiai to man ir trūko, kad pajusčiau "wow" efektą. Istorija tikrai įdomi, šmaikšti, pamokanti ir turinti praktiškai viską, ko reikia gerai knygai: minties, moralo, pasak