Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

 Susanne Jansson "Žiemos vanduo"






Jei mėgstate knygas, kuriose yra mistikos elementų, arba romanų, kuriuose daugiau detektyvo elementų, nei romano - ši knyga būtent jums.

Nesitikėjau to, ką gavau. "Žiemos vanduo" man pasirodė iš pirmo žvilgsnio niūrus romanas, pasakojantis baisią tragediją, tačiau gavau visai ką kitą: detektyvinės mistikos elementų pilną pasakojimą apie paslaptingai dingusį mažametį.

Vieną gražią žiemos dieną, Martinas su trimečiu sūnumi Adamu susiruošia į pikniką prie jūros. Tačiau prieš pat iškeliaujant, Martinui netikėtai paskambina tėvas. Tai gana netikėta, nes jis niekada neskambina. Tačiau po skambučio Martinas susivokia, kad vietoj ant laiptų sėdinčio sūnaus- likusi tik jo striukė. Pačio Adamo nebėra. Dingo. Vėliau tapo gana aišku, kad sūnus galėjo pasiduoti griausmingos jūros kvietimui. Paskendo. Bent jau taip visi manė. 

...iki kol vieną dieną Martinas randa įrodymų, kad sausio 11 dieną, kuomet dingo jo mažametis sūnus - jau daugybę metų tą pačią dieną dingo arba žuvo kiti jų namų ankstesnieji gyventojai...

Tikrai labai nustebinusi knyga. Nesitikėjau romane detektyvo elementų. Ypač - mistikos- kas man visą gyvenimą patiko. Tie sutapimai, keisti reiškiniai ar sunkiai paaiškinami dalykai yra labai įdomūs dalykai. Šioje knygoje būtent tai ir radau: šiurpuliukų bangą, kuri vis nuvilnydavo kūnu, radus dar vieną mistišką sutapimą.

"Žiemos vanduo" - emocionalus romanas apie netekties skausmą, kovą su vidiniais savo demonais ir atsigavimo istorijas. Tai pasakojimas apie susitaikymą, kuris kartais būna neištveriamas, kartais "užšaldantis", tačiau ir kartais atimantis protą.

Nuoširdi rekomendacija.


Ačiū Knygynų tinklas "VAGA" UŽ KNYGĄ.
#dovana #reklama




Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lucy Score "Tai, kas niekada nesibaigia" Knyga, kurią skaičiusieji pasidalino į dvi puses: kuriems labai patiko ir tuos, kuriems nepatiko. Aš esu abiejų sąjunga: man knyga suteikė ir poilsį ir erzino, tad trumpai apie tai, ką aš išgyvenau, skaitydama "Tai, kas niekada nesibaigia". Istorija tokia pati, kaip ir daugelio meilės istorijų: nuo priešų iki mylimųjų, kaip ir bandyta linkti į meilės trikampį (ir ačiū Diev. - persigalvota), tačiau ši tema neplėtota. Nieko išskirtinio ar įdomaus. Bent man taip atrodo. Patys veikėjai turintys savo šarmo, tačiau nei vienas jų (nebent tik  Naomės dukterėčia) stiprios simpatijos nesukėlė: neįtikino ir griežtojo Nokso perdėtas geranoriškumas, nei saldusis jo brolio charakteris, nei pati Naomė nebuvo įdomi. Labiau.. nesuprantama ir neįdomi. O didžiausias man knygos minusas buvo atviros sekso scenos, kurios vaizduotei nepaliko nei trupinėlio. Gašlios replikos kartais irgi vertė susiraukti, tačiau sekso scenos galėjo bent šiek tiek pa
Rašyti komentarą
Read more »
Silvia Moreno - Garcia "Daktaro Moro duktė" Tikrai nenustebčiau ir juolab neteisčiau, jei šią knygą skaitytojas pasirinktų vien iš viršelio. Tačiau kad ir kokio nuostabumo šis knygos viršelis, knygos turinys taip pat labai maloniai nustebino. Apie daktarą Moro ir jo išskirtinius eksperimentus jau tikriausiai daugelis yra girdėję, (yra net filmas) tačiau skaityti knygą ir žiūrėti filmą - dvi išskirtinės patirtys, kurių geriau net nelyginti. Daktaras Moro, apimtas savimeilės ir trokšdamas pasaulinio pripažinimo, eksperimentuoja su gyvūnų ir žmonių hibridais. Jis įsitikinęs, kad tik jo išskirtiniai moksliniai gebėjimai, vieną dieną jam atneš nepavydėtiną šlovę, o kartu ir galbūt - atradimus, kurie išgelbės daugumą žmonijos. Tačiau nei jis pats, nei skaitytojas negali net nujausti, kur link ši istorija suka... O kiek jausmų tai sukelia! Sunku įsivaizduoti ne tik kaip atrodo šie daktaro sukurti sutvėrimai, bet ir kokie jie sumanūs, drąsūs ir unikalūs. Skaičiau ir grožėjausi visa š
Rašyti komentarą
Read more »
Nick Trenton "Nesuk sau galvos" JEI esate tikras mąstytojas, kuris turi visada viską išstudijuoti, apmąstyti, visada visas situacijas turite išnagrinėti iš pagrindų "o jeigu bus..." arba "kodėl man pasakė..." - ši knyga skirta būtent jums. Jau niekam ne paslaptis, kad daugiausiai mąstantys patiria daug daugiau streso, nei mažiau į smulkmenas pasidavę žmonės. Kaip autorius pats sako - jei daug mąstai, mažiau darai. O tai ir yra viena iš pagrindinių punktų, kodėl gyvenimas nesiklosto taip gerai, kaip tikimės. Knyga plonytė ir teorinė medžiaga pateikta patraukliai. Iškart pajaučiau prielankumą autoriui, kad nevyniojo žodžių į vatą ir iškart pasakė, kad konkrečių taisyklių ar būdų nustoti per daug mąstyti ne tik nėra, bet ir neverta jų kurti. Tad knyga visai ne apie tai, kaip nustoti kažką daryti (vėl ir vėl viską permąstyti), bet atpažinti save kaip per daug mąstantį ir gerai save išnagrinėjus, tai pakeisti, kol tai neiššaukė to padarinių - didelio streso lyg
Rašyti komentarą
Read more »