NemNemPhoto.eu

Ethan Kross „Vidinis balsas“   Kiek iš jūsų yra puikiai žinomas vidinis įkyrus balsas, vis netikėtai šnabždantis į ausį „ Tau nepavyks“, „Ką po galais darai?“ arba „Manai tu gali tai padaryti?“? Tą įkyrų balselį aš geromis dienomis vadinu „vidiniu aš“, o blogomis „ velniu ant peties“. Tačiau mokslas tam turi kitą pavadinimą – tarškesys, arba kitaip – VIDINIS BALSAS. Apie tai ir yra ši knyga – vidinį balsą, kuris netikėčiausiu metu aplanko kiekvieną, priversdamas pamiršti savo gabumus ir talentus, pamiršti daugybę metų dirbtą darbą, įkyriai šnabždantis „Tu to nesugebėsi padaryti“ ir sužlugdydamas mūsų gyvenimą. Kam teko susidurti akis į akį su šiuo vidiniu demonu? VISIEMS. Visi esame patyrę tą balsą. Mes neatsiejami nuo jo. Jis nuolat mums nurodo ką daryti, vertina už mus, ką gebėsim padaryti, o ko ne. Jis nusprendžia ką ir kada turim daryti, užgoždamas dažnai tą logišką ir šaltą protą. Tikriausiai dauguma tai skaitantys pagalvos: „ Na jau ne, - aš pats atsakingas už savo ve

  Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramovič   Marinos knyga „Eiti kiaurai sienas“ man buvo viena įsimintiniausių ir paveikiausių knygų per visus 2022 metus. Nežinau tiksliai ko tikėjausi iš  šios knygos, bet vis tik negavau to, ko tikėjausi. Jeannette Fischer pokalbiuose su menininke analizuoja ir aptaria ne tik Marinos performansus, bet ir kaip tai susiję su menininkės gyvenimu/vidiniu pasauliu. Nesakyčiau nei vieno blogo žodžio, jei menininkės menas būtų analizuojamas plačiau, tačiau gavau tik pagrindinius 4 performansus ir „pilstymą iš tuščio į kiaurą“. Jei ne tas kartojamasis, vis primenant kas buvo rašoma prieš porą puslapių, būčiau tikrai skaičiusi knygą su didesniu malonumu, nei skaičiau dabar. Iš knygos tikrai yra ko išmokti – kaip pasirūpinti savimi ir kaip nelaikyti pykčio, kad jis augdamas viduje, nesikauptų iki milžiniško sprogimo. Patiko tas tikras, nepaslėptas skaudulių išpasakojimas, kas susiję su menininkės gyvenime buvusiais vyrais. Nejučia lyginau istori

               Beata Tiškevič "Beveidžiai" Visi sako, kad akys- tai sielos veidrodis, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, retas kuris išdrįsta pažiūrėti kitam į akis. Todėl aš manau, kad dabar apie mus daugiausiai pasako tai, ką mes kalbame ir kaip mes elgiamės su kitais. Grupinė terapija man – ne naujiena. Paauglystėje esu lankiusi grupinę paauglių terapiją, kuri turėjo labai daug panašumo į knygos herojų istoriją, tačiau tai buvo tuo pačiu ir šimtus kartų kitaip. Prieš skaitant knygą, girdėjau labai daug įvairių minčių ir įžvalgų ne tik apie knygos veiksmą, bet ir veikėjus. Nesitikėjau ir pati, kad knygos veikėjai man bus kažkuo artimi. Mes labai greiti teisti žmones, tačiau tik retas geba sustoti ir pasiklausyti kito. Visas knygos veiksmas praskriejo net nepastebint, su stipriu jausmu, lyg šalia sėdėtų ir pati autorė, skaitydama knygos tekstą. Išgyvenau daug prisiminimų ir jautriai išjaučiau knygos veikėjų gyvenimus. Viskas buvo labai tikra ir stipru. Tai nebe pirma autorės k