Beata Tiškevič "Beveidžiai"

Visi sako, kad akys- tai sielos veidrodis, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, retas kuris išdrįsta pažiūrėti kitam į akis. Todėl aš manau, kad dabar apie mus daugiausiai pasako tai, ką mes kalbame ir kaip mes elgiamės su kitais.

Grupinė terapija man – ne naujiena. Paauglystėje esu lankiusi grupinę paauglių terapiją, kuri turėjo labai daug panašumo į knygos herojų istoriją, tačiau tai buvo tuo pačiu ir šimtus kartų kitaip.

Prieš skaitant knygą, girdėjau labai daug įvairių minčių ir įžvalgų ne tik apie knygos veiksmą, bet ir veikėjus. Nesitikėjau ir pati, kad knygos veikėjai man bus kažkuo artimi. Mes labai greiti teisti žmones, tačiau tik retas geba sustoti ir pasiklausyti kito.

Visas knygos veiksmas praskriejo net nepastebint, su stipriu jausmu, lyg šalia sėdėtų ir pati autorė, skaitydama knygos tekstą. Išgyvenau daug prisiminimų ir jautriai išjaučiau knygos veikėjų gyvenimus. Viskas buvo labai tikra ir stipru.

Tai nebe pirma autorės knyga, kuri visiškai pateisino mano lūkesčius. Beata, tu nepaprastai moki parinkti žodžius. Skaitydama knygą, negalėjau išmesti iš galvos minties, kiek daug laiko reikėjo, kad tokie taiklūs ir pagaulūs žodžiai susidėliotų į tokius tikslius sakinius.

Norėtųsi pabaigai pasakyti kažką tokio protingo ir taiklaus, kaip kad knygoje rašė autorė, tačiau galva lyg apsitraukusi kokiu rūku. Vienintelė mintyse besisukanti mintis yra – Kaukė. Kaukė, kurią mes visi nešiojamės su savimi, nes bijome susidurti patys su savimi, akis į akį. Kartais mūsų kaukės leidžia pasijusti kitu asmeniu, arba susikurti save kitokį : drąsesnį, gyvybingesnį, veržlesnį.. tačiau kitu atveju, kaukės mums pasitarnauja priešingu atveju- jos leidžia mums pasislėpti ir pamiršti mūsų gyvenimo tikslą ir siekiamybes. Leidžia tapti nematomais ir nejautriais kitų replikoms. Tačiau ar tai verta?

Tad manau, kad kiekvienas mūsų turi gyvenime išmokti pažinti save ir su savimi susidraugauti. Tad kodėl mes bijome atsistoti priešais veidrodį, pažiūrėti sau į akis ir paklausti „ kas tu? Ir ko tu nori?“.