E.M.A. Rotvel "Kur baigiasi sapnai"

Drąsus ir pagirtinas sprendimas parašyti knygą apie tuos, apie kuriuos įprastai mes negalvojam. Augau mažame kaime, tad kaimynas, kuris kasdien nusigerdavo tiek, kad namo eidavo pasiremdamas keturiomis - man nėra toks jau neįprastas vaizdas. O Algiukas buvo geras žmogus: sutiktus vaikus apdovanodavo iš grąžos likusiais centais. "Ant saldainių, jums vaikai" - sakydavo. Algiuko dabar jau nebėra. Daug metų. Kartą parėjęs namo, taip ir nebeatsikėlė.

Tad knygą apie tokius kaip Algis - neįprasta skaityti. Bet nepaprastai įdomu sužinoti tą tikrą kiekvieno gyvenimo nuskriausto vaiko istoriją. 

Jau kelias dienas bandau sugalvoti kaip išdėstyti mintis apie knygą, kurią rekomenduočiau perskaityti absoliučiai kiekvienam žmogui gyvenime. Čia radau tokių gilių ir širdį gniaužiančių istorijų, kad net nežinau, kam ši knyga gali nepatikti. Knygos tekstas toks tikras ir vaizdingas, kad skaitydama nusikeldavau vis į vietas,   į kurias jau daugybę metų nesu įkėlusi kojos, o skaitant tekstą, tie vaizdai vis išnirdavo iš atminties užkaborių.

    Knygos veikėjai man labai patiko: vieni labiau artimi pasirodė, kiti mažiau. Iki dabar net nežinau kuris buvo artimiausias, bet net ir tie, kurie buvo iš dalies pavaizduoti kaip blogi, pabrėžiama ir jų teigiama pusė. (Prisiminkim mano jums pristatytą Algiuką).

Būsiu sąžininga ir prisipažinsiu, kad verkiau dėl Zitos. Ne itin man ji patiko: ji pati lipo ant savo paties klaidų, nesąžiningai sau kartodama "tai paskutinis kartas", tačiau vis vien jos veikėjas rado vietą mano širdyje. 

Tikriausiai tai man labiausiai ir patiko knygoje: pusiausvyra tarp gėrio ir blogio. Tarp laimės ir siaubo. Tikrovės ir mistikos. Laimingų žmonių ir likimo pamirštų veidų.