NemNemPhoto.eu

 Steve Cavanagh "Gynyba" Nors pradžioje netryškau entuziazmu šiai knygai, vėliau nesugebėjau nuo jos atsitraukti. Buvo velniškai gerai! Tikrai nesitikėjau, kad bus taip gerai. Niekada kaip ir nebuvau didelė teisinių temų mėgėja, o ir knygose mėgstu kraują kaitinančią įtampą, tačiau knygoje "Gynyba" man visko buvo daugiau nei pakankamai. O kaip aš pamilau pagr. veikėją Edį Fliną! Nors galbūt, aš jaučiu silpnybę sukčiams? Man jie visada atrodydavo kaip kokia egzotika: paslaptingi ir nenuspėjami. Ir patikėkite manimi, būtent tai ir gavau. Autorius kaip iš kokio bedugnio maišo vis traukė ir traukė netikėtus posūkių vingius: tai teisines spragas, tai "akių dūmimus" ar tiesiog meistriškai greitai susuktas idėjas, vis pakeisiančias įvykius. Meistriška! Tačiau tikrai suprasčiau ir tuos (jei atsirastų), kuriems knygoje rasis "kažko čia trūksta" jausmas. Nors pati to nepajaučiau, bet tikiu, kad mėgstantiems ypač daug veiksmo, čia gali jo kiek pritrūkti. O

  Claire Vigarello „Kaip gimsta herojės“   Norėjau šią knygos apžvalgą pradėti žodžiais „ aš šios knygos nekenčiau ir tuo pačiu ja žavėjausi“, tačiau sustojau ir susimąsčiau „ o esu jau skaičiusi tokią knygą, kuri keltų tokias dvilypes mintis?“ atsakymas būtų – ne. Tad.. Tai pirmoji mano skaityta knyga, kurios vietomis negalėjau pakęsti. Vietomis ją mylėjau... Tada vėl nekenčiau, o pabaigoje ir likau nesupratusi – tai ji man labiau patiko, ar ne? Autorė pasirinko labai klišinį veikėjos aprašymą: nusivylusi ir „nuvytusi“ Silvija, išgyvenanti visą jausmų jūrą: savo vyro depresijos epizodus, paauglius sūnus, nemylimą darbą ir jos nepakenčiamą bosą, ir kad to dar nebūtų maža – didelį viršsvorį, kuris ne tik jau kelia sveikatos problemų, bet ir tampa kaip skydas, tapti nematoma visur, kur tik ji pasirodo. Ir čia aš pasiklydau „mane erzina“ ir „man patinka“ labirinte: Silvijos personažas labai aštrus, kur nėra matomos ribos tarp gera ir bloga, ji viską mato tik vienaip – juodai.