Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramovič
Marinos
knyga „Eiti kiaurai sienas“ man buvo viena įsimintiniausių ir paveikiausių
knygų per visus 2022 metus. Nežinau tiksliai ko tikėjausi iš šios knygos, bet vis tik negavau to, ko
tikėjausi.
Jeannette
Fischer pokalbiuose su menininke analizuoja ir aptaria ne tik Marinos
performansus, bet ir kaip tai susiję su menininkės gyvenimu/vidiniu pasauliu.
Nesakyčiau
nei vieno blogo žodžio, jei menininkės menas būtų analizuojamas plačiau, tačiau
gavau tik pagrindinius 4 performansus ir „pilstymą iš tuščio į kiaurą“.
Jei ne tas kartojamasis,
vis primenant kas buvo rašoma prieš porą puslapių, būčiau tikrai skaičiusi
knygą su didesniu malonumu, nei skaičiau dabar.
Iš knygos
tikrai yra ko išmokti – kaip pasirūpinti savimi ir kaip nelaikyti pykčio, kad
jis augdamas viduje, nesikauptų iki milžiniško sprogimo. Patiko tas
tikras, nepaslėptas skaudulių išpasakojimas, kas susiję su menininkės gyvenime
buvusiais vyrais. Nejučia lyginau istorijas, kurias skaičiau knygoje „Eiti
kiaurai sienas“, ir bandžiau suvokti, kodėl tų skaudulių nebuvo pastarojoje, -
tik čia.
Nepaisant
pasikartojančių minčių ir gana siauro Marinos darbų analizavimo (tikrai man
būtų labiau patikę suprasti vėlesnius menininkės darbus), knygą skaityti nebuvo
kančia. Visai įdomus buvo dviejų valandų skaitinys prieš miegą.
Komentarai
Rašyti komentarą