Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramovič

 

Marinos knyga „Eiti kiaurai sienas“ man buvo viena įsimintiniausių ir paveikiausių knygų per visus 2022 metus. Nežinau tiksliai ko tikėjausi iš  šios knygos, bet vis tik negavau to, ko tikėjausi.

Jeannette Fischer pokalbiuose su menininke analizuoja ir aptaria ne tik Marinos performansus, bet ir kaip tai susiję su menininkės gyvenimu/vidiniu pasauliu.

Nesakyčiau nei vieno blogo žodžio, jei menininkės menas būtų analizuojamas plačiau, tačiau gavau tik pagrindinius 4 performansus ir „pilstymą iš tuščio į kiaurą“.

Jei ne tas kartojamasis, vis primenant kas buvo rašoma prieš porą puslapių, būčiau tikrai skaičiusi knygą su didesniu malonumu, nei skaičiau dabar.

Iš knygos tikrai yra ko išmokti – kaip pasirūpinti savimi ir kaip nelaikyti pykčio, kad jis augdamas viduje, nesikauptų iki milžiniško sprogimo. Patiko tas tikras, nepaslėptas skaudulių išpasakojimas, kas susiję su menininkės gyvenime buvusiais vyrais. Nejučia lyginau istorijas, kurias skaičiau knygoje „Eiti kiaurai sienas“, ir bandžiau suvokti, kodėl tų skaudulių nebuvo pastarojoje, - tik čia.

Nepaisant pasikartojančių minčių ir gana siauro Marinos darbų analizavimo (tikrai man būtų labiau patikę suprasti vėlesnius menininkės darbus), knygą skaityti nebuvo kančia. Visai įdomus buvo dviejų valandų skaitinys prieš miegą.