Stephen King „Skirtingi metų laikai“

Kiek daug turiu pasakyti, nors žinau, kad visą tą tekstą turiu sutalpinti tik į kelis šimtus simbolių. Bus nelengva.

Visų pirma, bijojau imtis šios knygos po garsiojo rašytojo interviu, kurį rodė dar žiemą, per LRT. Bijojau, nes autoriaus paaiškinimai jo kūrybai man atrodė visiška priešingybė mano matymui. Atrodė, kad autoriaus kūriniuose matau ne tai, ką jis nori parodyti. Girdžiu ne tai, ką nori, kad girdėčiau, tad tikrai ilgokai užtruko, kol pasiryžau pagaliau paskaityti. O ir užtrukau ... ilgai...

Skaičiau knygą su dideliu baimingu susižavėjimu ir stengiausi visiškai susikaupti toms keturioms knygos novelėms. Pykstu ant tų, kurie sakė, kad pirmoji novelė apie Šošenko yra ne ta pati novelė, kurią galima rasti „Doloresa Kleiborn“ knygoje. Maži melagiai.

Tačiau viską skaičiau pareigingai ir sutelkus dėmesį. Mano mėgstamiausia knygos novelė vis tik buvo „Kūnas“, kuris atitinka visišką autoriaus braižą: įtempta, gluminanti, gąsdinanti ir verčianti kiek kitaip pažvelgti į gyvenimą esant vaiku. Kas esat akylesni, pastebėsit, kad pagrindinis novelės veikėjas turi bendrų bruožų kartu su knygos autoriumi.

Apskritai knygą sudaro keturios viena už kitą geresnės istorijos: „Rita Heivort ir išganymas Šošenko kalėjime“, „Gabus mokinys“, „Kūnas“ ir „Kvėpavimo metodas“.

Sunku išskirti vieną ar kitą novelę kaip geresnę/ryškesnę/“siaubingesnę“ už kitą, bet mano favoritai „Gabus mokinys“ ir „Kūnai“ – neabejotinai labiausiai atkreipė mano dėmesį. Autorius žongliruoja šokiruojančiomis istorijomis, kurios persmelktos „siaubu“, kuris įprastas autoriaus kūrybai. Man asmeniškai, siaubo čia buvo mažai, tad šią knygą drąsiai rekomenduočiau skaitytojams, kurie nori tik susipažinti su autoriaus kūryba.