Harriet Tyce „Raudonasis apelsinas“

Aš trilerį įsivaizduoju kitaip : tai kūrinys, kur veiksmas veja veiksmą, sukandęs dantis skaitai, kad iš įtampos jie nebarškėtų, negali atitraukti akių nuo teksto, nes bijai praleisti menkiausią detalę, dėl kurios visa knygos mintis/esmė „išslys iš rankų“. Tai yra trileris. Man. O Ką aš čia perskaičiau?

Elison yra jauna advokatė, turinti gražią šeimą : vyrą ir dukrytę. Tačiau Ji turi daug ydų : piktnaudžiauja alkoholiu ir nesirūpina savo šeima. Vieną dieną ji gauna stambią bylą : žmogžudystės, kur kaltinamoji pripažįsta savo kaltę, tačiau šioje istorijoje yra spraga. Kokia ji?

Visų pirma, Elison veikėja yra būtent tokia, kokių asmenybių aš nekenčiu: alkoholikė, laisvo elgesio, nesirūpinanti niekuo, net ir savimi.

Dabar spėsit, kad aš buvau už vyrą? Ne. Jis irgi būtent toks, kokių nemėgstu: savanaudis šunsnukis, kuris nevertina ir net nepripažįsta kitų pastangų. Ką galiu pasakyti, tobulai sukurti veikėjai : abu bjaurūs bet tai tik sustiprino knygos emociją.

Tačiau iki pat knygos galo nesuprantu, kodėl autorė į visa tai įvėlė bylą? Ji turėjo naudos, tačiau ar buvo būtina? Gal būtų pakakę kokios kitos „praeities istorijos?“

Nepaisant iš pirmo žvilgsnio kiek kraupokų ir net šlykščių knygos vietų, nesuprantamai įveltos bylos, autorės bandymo (nepavykusio) apsukti galvą skaitytojui, knyga nėra baisiai prasta. Vidutinė. Manęs ji neapgavo, nuo pradžios jau supratau kas tas „blogiukas“, tačiau skaityti vis tiek knygą patiko. Lengvas skaitinys vakarui.