Glennon
Doyle „Nesutramdyta“
Pasaulyje, kuriame apstu neigiamų emocijų ir skausmo, šis kūrinys kaip aukso krislelis tam, kuriam ypač gyvenime trūksta šviesos. Būtent taip aš pajutau šią nepakartojamą knygą – optimizmo, stiprybės ir šviesos pasakojimą apie nepaprastą moterį – Glenonę- kuri kaip koks feniksas prisikėlė iš pelenų.
Pirmiausia,
man ši knyga buvo kaip įrodymas, kad kiekviena moteris GALI ir TURI siekti savo
laimės, pirmiausia siekdama tik savo gerovės, nes „būkim biedni, bet teisingi“-
jei pati nebūsi laiminga, aplink tave suksis tokie pat žmonės.
Antra, man
ši knyga uždegė labai daug šviesos manyje. O gal tiksliau būtų pasakyti, kad
autorė sugebėjo vėl uždegti mano vos rusenančią esybę, suteikdama nauja
atokvėpį vėl pradėti gyventi. Galbūt daugeliui tai skambės pernelyg poetiškai,
bet man ši knyga buvo toks malonumas skaityti, kad nesudvejodama vėl skaityčiau
ją vis iš naujo ir iš naujo, kad tik tas laimės ir šviesos jausmas
nebeišblėstų. O juk žinot, knygas pakartotinai skaityti- nemėgstu.
Ir trečias,
paskutinis, bet bene stipriausias jausmas, kurį sukėlė ši knyga – baltas pavydas
autorei ne tik dėl to, kokius protingus ir stiprius vaikus ji augina, kiek pats
autorės auklėjimo būdas. Nemokėčiau jums papasakoti ką ten tokio išskirtinio
perskaičiau apie vaikų auklėjimą, bet, kad tas auklėjimas pasiteisinęs
100procentų- faktas. Nepaprastai džiugu ir gera skaityti, kokie artimi yra
kiekvienas šeimos narys ir kaip stiprus tas ryšys kiekviename jų. Oh. Atsidūsau
iš to palengvėjimo ir tos meilės, kaip šioje knygoje viskas šviesu, nors joje
ir labai daug gyvenimo negandų. Wow.
Komentarai
Rašyti komentarą