Glennon Doyle „Nesutramdyta“

Pasaulyje, kuriame apstu neigiamų emocijų ir skausmo, šis kūrinys kaip aukso krislelis tam, kuriam ypač gyvenime trūksta šviesos. Būtent taip aš pajutau šią nepakartojamą knygą – optimizmo, stiprybės ir šviesos pasakojimą apie nepaprastą moterį – Glenonę- kuri kaip koks feniksas prisikėlė iš pelenų.

Pirmiausia, man ši knyga buvo kaip įrodymas, kad kiekviena moteris GALI ir TURI siekti savo laimės, pirmiausia siekdama tik savo gerovės, nes „būkim biedni, bet teisingi“- jei pati nebūsi laiminga, aplink tave suksis tokie pat žmonės.

Antra, man ši knyga uždegė labai daug šviesos manyje. O gal tiksliau būtų pasakyti, kad autorė sugebėjo vėl uždegti mano vos rusenančią esybę, suteikdama nauja atokvėpį vėl pradėti gyventi. Galbūt daugeliui tai skambės pernelyg poetiškai, bet man ši knyga buvo toks malonumas skaityti, kad nesudvejodama vėl skaityčiau ją vis iš naujo ir iš naujo, kad tik tas laimės ir šviesos jausmas nebeišblėstų. O juk žinot, knygas pakartotinai skaityti- nemėgstu.

Ir trečias, paskutinis, bet bene stipriausias jausmas, kurį sukėlė ši knyga – baltas pavydas autorei ne tik dėl to, kokius protingus ir stiprius vaikus ji augina, kiek pats autorės auklėjimo būdas. Nemokėčiau jums papasakoti ką ten tokio išskirtinio perskaičiau apie vaikų auklėjimą, bet, kad tas auklėjimas pasiteisinęs 100procentų- faktas. Nepaprastai džiugu ir gera skaityti, kokie artimi yra kiekvienas šeimos narys ir kaip stiprus tas ryšys kiekviename jų. Oh. Atsidūsau iš to palengvėjimo ir tos meilės, kaip šioje knygoje viskas šviesu, nors joje ir labai daug gyvenimo negandų. Wow.