Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Florence Given "Mano grožis- ne tavo reikalas" 



Autorė, Florence Given, „nevynioja žodžių į vatą“ ir aistringai aprašo savo nuomonę, kaip šiuolaikiniame pasaulyje vis dar egzistuoja stigmos apie moters vaidmenį mūsų visuomenėje ir kaip praėjus jau daugybei metų, mažai kas pasikeitė, kad žvilgsnis į moterį būtų vertas pagarbos.

Nors neturiu su kuo lyginti šios knygos, nes visgi esu skaičiusi tik vieną dalinai panašią knygą (pyktis jai tinka), man ši knyga patiko tvirtu ir be abejonės, reikšmingu požiūriu į feminizmą.

Nors nepasakyčiau, kad perskaičiau kažką naujo ar negirdėto, bet autorės įžvalgos labai taiklios ir stiprios.

Niekam ne paslaptis, kad pasaulyje moters vaidmuo yra labai „suspaustas rėmuose“ ir mums suteikiama labai daug etikečių, kurios mus stuma tik į motinų rėmus, nei mus mato, kad galime tapti prezidentėmis, ar įmonės direktorėmis. Kažkodėl vis dar turim stereotipą, kad šeimos galva turi būti tik vyras, algą šeimai atnešti – irgi jų pareiga, o „moters vieta tik virtuvėje, ant klubo pasirėmus vaiką, ruošianti vakarienę, po sunkios darbo dienos grįžusiam vyrui“. Ar kada susimąstėt, kokia tai „siaura mintis“?

Kažkodėl vis dar esame įsitikinę, kad jei vyras tave vedė, jis parneša namo savo algą, o jo žmona TIK prižiūri buitį ir vaikus, tai ta moteris jaučia PILNATVĘ. Oh, kaip man liūdna pagalvoti, kiek daugybė moterų tose virtuvėse, gamindamos valgyti verkia ir keikiasi dėl tokio likimo, nes vėlgi KAŽKODĖL vyrai įsivaizduoja, kad dėl to jos jaučiasi laimingos. O kada jie joms yra sakę „ačiū“?

Tačiau tai nėra tai, apie ką ši knyga. Ši knyga – apie mus pačius ir mūsų susikurtus stereotipus, apie mūsų pačių ir kitų laisvę, kilmę, meilę sau ir meilę kitiems. Apie vis dar nuo senų laikų kilusių įsitikinimų, kad nesvarbu kaip žmogus jaučiasi savo kūne, kad dukros nevedame, o išperkame kaip kokią nuosavybę, kad jei gimei berniuku, bet jauti savyje moterį – tu negali būti savimi, kad jauna laisva moteris, negali laisvai naktį pareiti namo apsirengusi kuo tik pati nori, kad pasakymo „ne“ negalima net girdėti.

Tiek ir dar daug visko telpa šioje mažoje, vos 200+puslapių knygoje „Mano grožis- ne tavo reikalas“.


 #dovana #reklama

Knygą galite įsigyti ČIA



Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lucy Score "Tai, kas niekada nesibaigia" Knyga, kurią skaičiusieji pasidalino į dvi puses: kuriems labai patiko ir tuos, kuriems nepatiko. Aš esu abiejų sąjunga: man knyga suteikė ir poilsį ir erzino, tad trumpai apie tai, ką aš išgyvenau, skaitydama "Tai, kas niekada nesibaigia". Istorija tokia pati, kaip ir daugelio meilės istorijų: nuo priešų iki mylimųjų, kaip ir bandyta linkti į meilės trikampį (ir ačiū Diev. - persigalvota), tačiau ši tema neplėtota. Nieko išskirtinio ar įdomaus. Bent man taip atrodo. Patys veikėjai turintys savo šarmo, tačiau nei vienas jų (nebent tik  Naomės dukterėčia) stiprios simpatijos nesukėlė: neįtikino ir griežtojo Nokso perdėtas geranoriškumas, nei saldusis jo brolio charakteris, nei pati Naomė nebuvo įdomi. Labiau.. nesuprantama ir neįdomi. O didžiausias man knygos minusas buvo atviros sekso scenos, kurios vaizduotei nepaliko nei trupinėlio. Gašlios replikos kartais irgi vertė susiraukti, tačiau sekso scenos galėjo bent šiek tiek pa
Silvia Moreno - Garcia "Daktaro Moro duktė" Tikrai nenustebčiau ir juolab neteisčiau, jei šią knygą skaitytojas pasirinktų vien iš viršelio. Tačiau kad ir kokio nuostabumo šis knygos viršelis, knygos turinys taip pat labai maloniai nustebino. Apie daktarą Moro ir jo išskirtinius eksperimentus jau tikriausiai daugelis yra girdėję, (yra net filmas) tačiau skaityti knygą ir žiūrėti filmą - dvi išskirtinės patirtys, kurių geriau net nelyginti. Daktaras Moro, apimtas savimeilės ir trokšdamas pasaulinio pripažinimo, eksperimentuoja su gyvūnų ir žmonių hibridais. Jis įsitikinęs, kad tik jo išskirtiniai moksliniai gebėjimai, vieną dieną jam atneš nepavydėtiną šlovę, o kartu ir galbūt - atradimus, kurie išgelbės daugumą žmonijos. Tačiau nei jis pats, nei skaitytojas negali net nujausti, kur link ši istorija suka... O kiek jausmų tai sukelia! Sunku įsivaizduoti ne tik kaip atrodo šie daktaro sukurti sutvėrimai, bet ir kokie jie sumanūs, drąsūs ir unikalūs. Skaičiau ir grožėjausi visa š
Nick Trenton "Nesuk sau galvos" JEI esate tikras mąstytojas, kuris turi visada viską išstudijuoti, apmąstyti, visada visas situacijas turite išnagrinėti iš pagrindų "o jeigu bus..." arba "kodėl man pasakė..." - ši knyga skirta būtent jums. Jau niekam ne paslaptis, kad daugiausiai mąstantys patiria daug daugiau streso, nei mažiau į smulkmenas pasidavę žmonės. Kaip autorius pats sako - jei daug mąstai, mažiau darai. O tai ir yra viena iš pagrindinių punktų, kodėl gyvenimas nesiklosto taip gerai, kaip tikimės. Knyga plonytė ir teorinė medžiaga pateikta patraukliai. Iškart pajaučiau prielankumą autoriui, kad nevyniojo žodžių į vatą ir iškart pasakė, kad konkrečių taisyklių ar būdų nustoti per daug mąstyti ne tik nėra, bet ir neverta jų kurti. Tad knyga visai ne apie tai, kaip nustoti kažką daryti (vėl ir vėl viską permąstyti), bet atpažinti save kaip per daug mąstantį ir gerai save išnagrinėjus, tai pakeisti, kol tai neiššaukė to padarinių - didelio streso lyg