Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio


John Hersey "Hirošima"





 


"1945 metų rugpjūčio 6 dieną, pirmadienį, prasidėjo nauja era žmonijos istorijoje..."

būtent tokiais žodžiais prasideda knygos "Hirošima" knygos istorija.. 1945- ieji metai ne tik visam pasauliui, bet ir Japonijai buvo ypač sunkus metas. Karas. Tikras, šaltakraujiškas karas, numetus ant Japonijos atominę bombą. Mano smegenys vis dar bando "suvirškinti" tokią žiaurią informaciją. Kiek reikia būti žiauriam, kad tokiu siaubingu būdu pražudytum virš 100 tūkstančių civilių?

Prisipažinsiu, nieko panašaus net nesu niekad skaičiusi, kad galėčiau palyginti. Net nepamenu kad apskritai mokyklos laikais, ši tema būtų gana plėtojama. Girdėta. Tik tiek galiu pasakyti.

Tačiau dabar viskas kiek labiau žinoma. Tačiau tikėjausi iš knygos kiek daugiau. "Hirošima" pasakojama penkių išgyvenusių artimai šią katastrofą žmonių išgyvenimai. Nuo pat tada, kai lemtingą dieną pabudo, iki tos akimirkos, tai viskas tapo tikra ir aišku - prieš juos panaudota tikra atominė bomba.

Tikrai įdomu skaityti TIKRĄ istoriją, nors kas keletą sakinių brauki ašarą ir negali patikėti, kad tai tikra, kad tai pasaulis, kuriame gyvenu ir aš. Baisu.

Dar labiau visą knygos istoriją pagyvina tikros, įvykio vietose užfiksuotos nuotraukos: maži vaikai, nudegę veidus ir netekę visų artimųjų, bombos "nušluotas" horizontas/miestas, nuolaužos ir begarsis siaubas...

Nors tikrai nesmagu ir tuo pačiu smalsu sužinoti šios istorijos kiekvieną detalę, knygą surijau per rekordiškas 5 valandas. Nors ji plonytė, vos kažkur 150psl., knygos tekstas nėra itin lengvas, kad galėtum tik permesti akimis. Tu tai išgyvensi. Matysi, jausi. Šlykštėsitės ir tuo pačiu stebėsiesi, kokiame pasaulyje gyveni pats. Ir kur kažkada gyvens (ar jau gyvena) tavo vaikai. Bet verta. Kiekvienas turi žinoti šios istorijos detales. Paskaitykit. Verta ❤ 


Ačiū leidyklai "Briedis" už #dovana #reklama

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lucy Score "Tai, kas niekada nesibaigia" Knyga, kurią skaičiusieji pasidalino į dvi puses: kuriems labai patiko ir tuos, kuriems nepatiko. Aš esu abiejų sąjunga: man knyga suteikė ir poilsį ir erzino, tad trumpai apie tai, ką aš išgyvenau, skaitydama "Tai, kas niekada nesibaigia". Istorija tokia pati, kaip ir daugelio meilės istorijų: nuo priešų iki mylimųjų, kaip ir bandyta linkti į meilės trikampį (ir ačiū Diev. - persigalvota), tačiau ši tema neplėtota. Nieko išskirtinio ar įdomaus. Bent man taip atrodo. Patys veikėjai turintys savo šarmo, tačiau nei vienas jų (nebent tik  Naomės dukterėčia) stiprios simpatijos nesukėlė: neįtikino ir griežtojo Nokso perdėtas geranoriškumas, nei saldusis jo brolio charakteris, nei pati Naomė nebuvo įdomi. Labiau.. nesuprantama ir neįdomi. O didžiausias man knygos minusas buvo atviros sekso scenos, kurios vaizduotei nepaliko nei trupinėlio. Gašlios replikos kartais irgi vertė susiraukti, tačiau sekso scenos galėjo bent šiek tiek pa
Silvia Moreno - Garcia "Daktaro Moro duktė" Tikrai nenustebčiau ir juolab neteisčiau, jei šią knygą skaitytojas pasirinktų vien iš viršelio. Tačiau kad ir kokio nuostabumo šis knygos viršelis, knygos turinys taip pat labai maloniai nustebino. Apie daktarą Moro ir jo išskirtinius eksperimentus jau tikriausiai daugelis yra girdėję, (yra net filmas) tačiau skaityti knygą ir žiūrėti filmą - dvi išskirtinės patirtys, kurių geriau net nelyginti. Daktaras Moro, apimtas savimeilės ir trokšdamas pasaulinio pripažinimo, eksperimentuoja su gyvūnų ir žmonių hibridais. Jis įsitikinęs, kad tik jo išskirtiniai moksliniai gebėjimai, vieną dieną jam atneš nepavydėtiną šlovę, o kartu ir galbūt - atradimus, kurie išgelbės daugumą žmonijos. Tačiau nei jis pats, nei skaitytojas negali net nujausti, kur link ši istorija suka... O kiek jausmų tai sukelia! Sunku įsivaizduoti ne tik kaip atrodo šie daktaro sukurti sutvėrimai, bet ir kokie jie sumanūs, drąsūs ir unikalūs. Skaičiau ir grožėjausi visa š
Nick Trenton "Nesuk sau galvos" JEI esate tikras mąstytojas, kuris turi visada viską išstudijuoti, apmąstyti, visada visas situacijas turite išnagrinėti iš pagrindų "o jeigu bus..." arba "kodėl man pasakė..." - ši knyga skirta būtent jums. Jau niekam ne paslaptis, kad daugiausiai mąstantys patiria daug daugiau streso, nei mažiau į smulkmenas pasidavę žmonės. Kaip autorius pats sako - jei daug mąstai, mažiau darai. O tai ir yra viena iš pagrindinių punktų, kodėl gyvenimas nesiklosto taip gerai, kaip tikimės. Knyga plonytė ir teorinė medžiaga pateikta patraukliai. Iškart pajaučiau prielankumą autoriui, kad nevyniojo žodžių į vatą ir iškart pasakė, kad konkrečių taisyklių ar būdų nustoti per daug mąstyti ne tik nėra, bet ir neverta jų kurti. Tad knyga visai ne apie tai, kaip nustoti kažką daryti (vėl ir vėl viską permąstyti), bet atpažinti save kaip per daug mąstantį ir gerai save išnagrinėjus, tai pakeisti, kol tai neiššaukė to padarinių - didelio streso lyg