Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio


Jim Carrey ir Dana Vachon „Memuarai ir Misinformacija“





Kai pradėjau skaityti šią knygą, pirmiausia kilo mintis „kokį velnią čia aš skaitau?“, tad iškart ieškojau instagrame, gal kas šią knygą jau irgi bus skaitę, nes taip norėjosi pasidalinti mintimis: „gal aš ne taip ją suprantu?“

Tačiau neradau. Regis, būsiu pirmoji, kuri pasidalins savo mintimis apie Jimio Carrey memuarus..

Mane užplūdo dviprasmiški jausmai: man ir patinka, ir nepatinka. Tačiau, kai nustojau knygoje ieškoti tikrovės, bet pradėjau ieškoti jausmų – knyga atsiverė man visu gražumu.

Galbūt knygos pavadinimas kiek suklaidins ne vieną, ir skaitytojas nusiteiks gauti garsiojo Jimio Kerio biografiją. Negausit. Tačiau gausit daug daugiau ir daug įdomesnio dalyko nei biografija – JAUSMŲ biografiją.

Knyga pilna tikrų, neišgalvotų jausmų, kuriuos patyrė aktorius savo „laiminguoju metu“, kai jo aktorystės karjera šoktelėjo iki aukštumų. Jau pirmojo skyriaus pradžioje, pirmasis sakinys skelbia, kad aktorius per pirmąjį savo pagr.vaidmenį, filmas susižėrė 220 milijonų, kas 30 proc. buvo asmeninis Jimio honoraras.

Įsivaizduojat, kaip „susisuktų galva“, kai iš vargšo pradedančio aktoriaus, neturinčio nei cento kišenėje, staiga gaunate milijonus ..?

Jei iš knygos tikėsitės skandalingų, į viešumą prieš tai neiškilusių aktoriaus skandalų ar paslapčių – jų ir gausit, ir negausit. Aš perskaičiusi knygą taip ir nesupratau, kas buvo tiesa, o kas melas, sukurtas raiškingiau pabrėžti veikėjo jausmus.

Tačiau jausmai atperka viską: galiausiai įsijaučiau į pagr. veikėjo vaidmenį, jaučiau kiekvieną jo blogą sprendimą, jaučiau jo depresiją ir paranoją...

Jei ateityje pamatę šią knygą susigundysit ją paskaityti, turėkit omenyje, kad tai ne biografija. Tai romanas, supintas iš aktoriaus atsiminimų ir sukurtos misinformacijos. Tai tobulas kūrinys, atskleidžiantis garsumo kainą, pagundų ir blogų sprendimų galutinį tikslą ir tik kruopelę to aktoriaus, kuri manome pažįstantys iš ekranų.

 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lucy Score "Tai, kas niekada nesibaigia" Knyga, kurią skaičiusieji pasidalino į dvi puses: kuriems labai patiko ir tuos, kuriems nepatiko. Aš esu abiejų sąjunga: man knyga suteikė ir poilsį ir erzino, tad trumpai apie tai, ką aš išgyvenau, skaitydama "Tai, kas niekada nesibaigia". Istorija tokia pati, kaip ir daugelio meilės istorijų: nuo priešų iki mylimųjų, kaip ir bandyta linkti į meilės trikampį (ir ačiū Diev. - persigalvota), tačiau ši tema neplėtota. Nieko išskirtinio ar įdomaus. Bent man taip atrodo. Patys veikėjai turintys savo šarmo, tačiau nei vienas jų (nebent tik  Naomės dukterėčia) stiprios simpatijos nesukėlė: neįtikino ir griežtojo Nokso perdėtas geranoriškumas, nei saldusis jo brolio charakteris, nei pati Naomė nebuvo įdomi. Labiau.. nesuprantama ir neįdomi. O didžiausias man knygos minusas buvo atviros sekso scenos, kurios vaizduotei nepaliko nei trupinėlio. Gašlios replikos kartais irgi vertė susiraukti, tačiau sekso scenos galėjo bent šiek tiek pa
Silvia Moreno - Garcia "Daktaro Moro duktė" Tikrai nenustebčiau ir juolab neteisčiau, jei šią knygą skaitytojas pasirinktų vien iš viršelio. Tačiau kad ir kokio nuostabumo šis knygos viršelis, knygos turinys taip pat labai maloniai nustebino. Apie daktarą Moro ir jo išskirtinius eksperimentus jau tikriausiai daugelis yra girdėję, (yra net filmas) tačiau skaityti knygą ir žiūrėti filmą - dvi išskirtinės patirtys, kurių geriau net nelyginti. Daktaras Moro, apimtas savimeilės ir trokšdamas pasaulinio pripažinimo, eksperimentuoja su gyvūnų ir žmonių hibridais. Jis įsitikinęs, kad tik jo išskirtiniai moksliniai gebėjimai, vieną dieną jam atneš nepavydėtiną šlovę, o kartu ir galbūt - atradimus, kurie išgelbės daugumą žmonijos. Tačiau nei jis pats, nei skaitytojas negali net nujausti, kur link ši istorija suka... O kiek jausmų tai sukelia! Sunku įsivaizduoti ne tik kaip atrodo šie daktaro sukurti sutvėrimai, bet ir kokie jie sumanūs, drąsūs ir unikalūs. Skaičiau ir grožėjausi visa š
Nick Trenton "Nesuk sau galvos" JEI esate tikras mąstytojas, kuris turi visada viską išstudijuoti, apmąstyti, visada visas situacijas turite išnagrinėti iš pagrindų "o jeigu bus..." arba "kodėl man pasakė..." - ši knyga skirta būtent jums. Jau niekam ne paslaptis, kad daugiausiai mąstantys patiria daug daugiau streso, nei mažiau į smulkmenas pasidavę žmonės. Kaip autorius pats sako - jei daug mąstai, mažiau darai. O tai ir yra viena iš pagrindinių punktų, kodėl gyvenimas nesiklosto taip gerai, kaip tikimės. Knyga plonytė ir teorinė medžiaga pateikta patraukliai. Iškart pajaučiau prielankumą autoriui, kad nevyniojo žodžių į vatą ir iškart pasakė, kad konkrečių taisyklių ar būdų nustoti per daug mąstyti ne tik nėra, bet ir neverta jų kurti. Tad knyga visai ne apie tai, kaip nustoti kažką daryti (vėl ir vėl viską permąstyti), bet atpažinti save kaip per daug mąstantį ir gerai save išnagrinėjus, tai pakeisti, kol tai neiššaukė to padarinių - didelio streso lyg