Ann-Helen Laestadius "Šiaurės elnių švytėjimas"
Nedegiau iš susižavėjimo šiai knygai. Bent jau nuo pat pradžių ji man pasirodė labai lėta ir be menkiausio veiksmo. Elsos vaikystės, kad ir kokios skaudžios, atsiminimai o ir pats gyvenimas buvo toks lėtas ir skausmingas, kad teko atidėti knygą kuriam laikui į šalį. Norėjosi tuo metu kiek sparčiau irtis per knyginę istoriją.
Tik vėliau, per pertrauką "prarijusi" dar bent 2-3 knygas, sugrįžau į "Šiaurės elnių švytėjimas" istoriją ir pamilau ją. Nors nepasakyčiau, kad judėjau tekstu sparčiai, tačiau buvo jau daug įdomiau nei tik pradėjus ją skaityti.
Man patiko Elsa : įsibaiminusi mergaitė, užaugusi į stiprią ir kovingą moterį, ginančią savo šeimą, kuri be abejonės yra ir jų šeimos kartų auginami gyvūnai.
Jautresnius skaitytojus įspėsiu, kad knygoje aprašoma tikrai labai vaizdžiai kankinamų laukinių gyvūnų egzekucijos, kuomet skaitant prieš akis iš tikrųjų imi matyti nebyliai klykiančius elnius, jų negyvai veriančias kiaurai akis ir daugybę kraujo aplinkui, baltos žiemos paklodėje.
Ši istorija apie samių tautą, Švedijos gilumoje, kurie augina elnius. Tai apie visuomenės susiskirstymą, kovą ir kerštą. Aukštesniųjų instancijų abejingumą prieš vykstančią neteisybę. Sunku protu suvokti, kad tai nėra autoriaus fantazijos vaisius, kad tai tikrais fantais paremta istorija, kažkur pasaulyje esanti gyva. Kažkur tikrai yra bendruomenė, auginanti šiuos nuostabius sutvėrimus, ir yra tie, kurie dėl savo kvailų įsitikinimų, bando tai sužlugdyti.
Komentarai
Rašyti komentarą