Fredrik Backman "Nugalėtojai"
Nors ši storulė mane gąsdino, supratau, kad gana pelnytai. Pirmi 200-250 puslapių autorius gražino mane atgal į pirmųjų dviejų istorijų pradžią, ją pakartodamas, primindamas kas vyko iki šiol. Iš vienos pusės, tai puikus priminimas man, po tiek metų prisiminti kas yra tas Bobo, kodėl Peteris nebėra sporto reikalų ministras ir kodėl pagrindiniai veikėjai išvyko iš šio sportu pagarsėjusio miesto. Tačiau iš kitos pusės, tai buvo velniškai nuobodi pradžia tokiai stipriai knygai, kurios "stiprumą" suprasiu tik tada, kai skaitysiu tik paskutinius jos puslapius.
Pasakojimas pasirodė kitoks. Nežinau dabar, ar pasikeitė jis, ar aš pati, nes pirmąsias knygas skaičiau jau pernelyg seniai, kad atsiminčiau detales, tačiau tas "pasakojimas lyg iš šalies" istorijai suteikė kiek kitokią spalvą, nei būtų pasakojama pirmuoju asmeniu.
Tačiau pačią knygos šerdį pasiekiau tik skaitydama paskutinius skyrius. Verkiau. Ir vėl verkiau. Stiprūs jausmai užplūsta, kai per kelis šimtus puslapių pamilsti veikėjus ir tenka vėl atsisveikinti.
Komentarai
Rašyti komentarą