Brigitte Giraud "Gyvenk greitai"

Žinau tą jausmą, kai po siaubingos nelaimės apninka vienas ir tas pats klausimas "o kas jei..?" Galim visi tokiu atveju sukti sau galvą ir ieškoti kaltų. Neradę - kaltinti save. Arba.. leisti sau viską išjausti ir pripažinti tiesą - niekas nevyksta be priežasties.

Labai panašūs jausmai kilo ir knygos autorei - Brigitte, kuri sau tą patį klausimą "o kas, jei..?" užduoda jau dvi dešimtis metų. "O kas, jei nebūčiau sutikusi?", "o kas, jei būčiau paskambinusi..?" būtent taip ji išgyvena savo mylimo vyro žūtį.

Prieš dvidešimt metų, jos vyras išvažiavo į darbą ne savo motociklu ir taip niekada nebegrįžo namo. Po dvidešimties metų, Brigitte vis dar gedi ir kaltina save. Kitus, veiksmus ir vis užduoda tą vienintelį klausimą " o kas...?"

Nepasakyčiau, kad tas vakaras prie knygos būtų mane šokiravęs, tačiau šiandien pabudau su mintimis apie šią knygą (tai visiškai nėra man būdinga) ir vis dar negaliu jos pamiršti.

Nors anotacijoje galima išvysti žodžius " Iš savo dramatiškos patirties rašytoja galėjo sukurti knygą apie sielvartą, bet parašė energija trykštančią, švelnumo ir nostalgijos persmelktą romaną, teigiantį gyvenimo džiaugsmą." - aš asmeniškai, knygoje džiaugsmo neradau. 

Autorė dalinasi atsiminimais, kurie po tiek daug prabėgusio laiko, vis dar yra gana ryškūs. Detales, kurių nepamena, nuspalvina galimomis variacijomis, tačiau kad ir kokio švelnumo autorė įdėjo į knygos tekstą, man ji asocijuojasi su vis dar giliu gedulu ir tikra nemirštančia meile.

Ačiū Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai už knygą. 

#dovana #reklama