Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio


Anna Johannsen "Mergaitė pajūryje" ( 2 knyga )




Šįkart istorijos tematika man patiko labiau : Sekta. Kas gali būti įdomiau, nei sekti istoriją apie sektą?
Vyriausioji komisarė Lena Lorencen išsiunčiama į Fioro salą dalyvauti dingusios keturiolikmetės mergaitės paieškoje. Mergaitė kilusi iį labai religingos šeimos. Daugelis tai vadina ne religija - o sekta. Deja, po keleto dienų ji randama pajūryje su perpjautais riešais. Visiems tampa aišku, kad tai - savižudybė, tačiau Vyr. komisarei Lenai - taip neatrodo ir ji stengiasi išsiaiškinti tiesą..
Ši dalis man patiko labiau nei pirmoji : detalesnė istorija, intrigos per visą pasakojimą, įdomūs įtariamieji, dar įdomesni pagrindiniai veikėjai... Jau pirmoje dalyje man patiko tiek vyriausioji komisarė Lena Lorencen, tiek jos kolega iš kitos salos - Johanas, tačiau šioje dalyje, jų charakteristika man dar labiau patinka ; visad aštraus proto Lena ir ambicingasis kolega Johanas. Pirmoje dalyje vistik labiau širdis linko ties Lena, tačiau šioje dalyje - mano favoritas tapo jos kolega.
Vienintelis dalykas kas man nepatiko knygoje, tai kai kurių frazių vertimas. Nežinau kaip tie sakiniai skamba originaliame tekste, bet lietuviškame žodis "nurijo" man skaitėsi ne itin "skaniai" (pirmoje dalyje taip pat). Žodžio prasmę suprantu : nurijo mintį, nurijo frazę nepasakius tiesos ir pan. Tačiau, kai vartojamas tik vienas žodis "nurijo" mane tiesiog iš kantrybės vedė...
Stipri rekomendacija tiems, kurie mėgsta detektyvus. Ypač patiks tiems, kurie mėgsta įtraukiančius ir lengvus detektyvus su nenuspėjamais "kaltininkais". Knyga skaitosi kaip saldainiukas: greitai, lengvai, tačiau kaip ir kiekvienas saldainis , turi savo prieskonį. O šis - tobulai tinkantis.


 

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lucy Score "Tai, kas niekada nesibaigia" Knyga, kurią skaičiusieji pasidalino į dvi puses: kuriems labai patiko ir tuos, kuriems nepatiko. Aš esu abiejų sąjunga: man knyga suteikė ir poilsį ir erzino, tad trumpai apie tai, ką aš išgyvenau, skaitydama "Tai, kas niekada nesibaigia". Istorija tokia pati, kaip ir daugelio meilės istorijų: nuo priešų iki mylimųjų, kaip ir bandyta linkti į meilės trikampį (ir ačiū Diev. - persigalvota), tačiau ši tema neplėtota. Nieko išskirtinio ar įdomaus. Bent man taip atrodo. Patys veikėjai turintys savo šarmo, tačiau nei vienas jų (nebent tik  Naomės dukterėčia) stiprios simpatijos nesukėlė: neįtikino ir griežtojo Nokso perdėtas geranoriškumas, nei saldusis jo brolio charakteris, nei pati Naomė nebuvo įdomi. Labiau.. nesuprantama ir neįdomi. O didžiausias man knygos minusas buvo atviros sekso scenos, kurios vaizduotei nepaliko nei trupinėlio. Gašlios replikos kartais irgi vertė susiraukti, tačiau sekso scenos galėjo bent šiek tiek pa
Rašyti komentarą
Read more »
Silvia Moreno - Garcia "Daktaro Moro duktė" Tikrai nenustebčiau ir juolab neteisčiau, jei šią knygą skaitytojas pasirinktų vien iš viršelio. Tačiau kad ir kokio nuostabumo šis knygos viršelis, knygos turinys taip pat labai maloniai nustebino. Apie daktarą Moro ir jo išskirtinius eksperimentus jau tikriausiai daugelis yra girdėję, (yra net filmas) tačiau skaityti knygą ir žiūrėti filmą - dvi išskirtinės patirtys, kurių geriau net nelyginti. Daktaras Moro, apimtas savimeilės ir trokšdamas pasaulinio pripažinimo, eksperimentuoja su gyvūnų ir žmonių hibridais. Jis įsitikinęs, kad tik jo išskirtiniai moksliniai gebėjimai, vieną dieną jam atneš nepavydėtiną šlovę, o kartu ir galbūt - atradimus, kurie išgelbės daugumą žmonijos. Tačiau nei jis pats, nei skaitytojas negali net nujausti, kur link ši istorija suka... O kiek jausmų tai sukelia! Sunku įsivaizduoti ne tik kaip atrodo šie daktaro sukurti sutvėrimai, bet ir kokie jie sumanūs, drąsūs ir unikalūs. Skaičiau ir grožėjausi visa š
Rašyti komentarą
Read more »
Nick Trenton "Nesuk sau galvos" JEI esate tikras mąstytojas, kuris turi visada viską išstudijuoti, apmąstyti, visada visas situacijas turite išnagrinėti iš pagrindų "o jeigu bus..." arba "kodėl man pasakė..." - ši knyga skirta būtent jums. Jau niekam ne paslaptis, kad daugiausiai mąstantys patiria daug daugiau streso, nei mažiau į smulkmenas pasidavę žmonės. Kaip autorius pats sako - jei daug mąstai, mažiau darai. O tai ir yra viena iš pagrindinių punktų, kodėl gyvenimas nesiklosto taip gerai, kaip tikimės. Knyga plonytė ir teorinė medžiaga pateikta patraukliai. Iškart pajaučiau prielankumą autoriui, kad nevyniojo žodžių į vatą ir iškart pasakė, kad konkrečių taisyklių ar būdų nustoti per daug mąstyti ne tik nėra, bet ir neverta jų kurti. Tad knyga visai ne apie tai, kaip nustoti kažką daryti (vėl ir vėl viską permąstyti), bet atpažinti save kaip per daug mąstantį ir gerai save išnagrinėjus, tai pakeisti, kol tai neiššaukė to padarinių - didelio streso lyg
Rašyti komentarą
Read more »