NemNemPhoto.eu

John Marrs "Vienintelis"  Tą VIENINTELĮ nori sutikti visi. Tą sau skirtą "antrąją pusę", kuriam be jokios abejonės širdyje, galėtum atiduoti visą save. Tik ar tam vieninteliam rasti, gali padėti programėlė, nuskaitanti jūsų DNR? Pati knygos idėja ir jos išpildymas man patiko. Lengvai susuka galvą tas aklas tikėjimas, kad kažkokia žmogaus DNR dalis yra lyg suprogramuota, kad suvestų draugėn du visiškai skirtingus asmenis, kuriems susitikus, įvyksta kažkoks nepaaiškinamas vidinis sprogimas, viduriuose paleidžiantis laisvai skraidyti milijonus drugelių... Tačiau šioje vietoje mano vidinė, logikos ieškanti dalis, neleido nusiraminti vis kartodama galvoje "tai logiškai neįmanoma". Nereikia būti mokslo daktaru, kad suprastum, kad ne taip sutverta žmonija, kad vienas kitą pamiltume tik iš kažkokios DNR dalelės. Juk pamilstama ir iš jausmų, pomėgių ar kažkokio vidinio jausmo, kuris kartu ima sieti po kurio laiko. Ne visada ir ta meilė yra akla. Bet nepaisant tos D

Sarah J.Maas "Dyglių ir rožių dvaras" ACOTAR knygų serija jau visiems puikiai žinoma, daugelis ją jau net ir perskaitė (kas jau išversta į lietuvių kalbą) ir vis dar laukia paskutinės serijos dalies, o aš savąją pažintį pradėjau tik todėl, kad kita autorės serija ("Stiklo sostas") man patiko. Tai gal patiks ir ši? Vis gi meilės iš pirmo žvilgsnio nebuvo. Akies raumuo trūkčiojo dėl paliktų teksto klaidų, vietomis paliktų nerišlių sakinių, bet labiausiai dėl jos - Feirės. Feirė vos 19-kos metų, o jau patyrusi daugiau nei daugelis jos amžiaus jaunuolių: iš turtų į skurdą, netekusi mamos, suluošintas tėvas ir kelios sesutės, likusios jai ant sprando. Atrodo, tiek patyrusiam žmogui "užsigrūdinti" asmenybę pakaktų. Bet tik ne Feirei. Erzino veikėjos naivumas, kuri nelaiko liežuvio už dantų, kur net kvailiausias žmogus žemėje suprastų, kad tyla šioje situacijoje - vertingiausias dalykas. Tik ne ji. Feirė tylėti negali. O ir akis padraskyti nevengia... Šokinėjau n

Sebastian Fitzek "Kelias namo" Fitzek'o kūrybą nagrinėsime Knygų klubo susitikime dar vasario pabaigoje, o kadangi lentynoje jo knygų (dar neskaitytų) daug, pažintį su autoriaus kūryba pradedu kiek anksčiau. Pirmiausia, nepaprastai mėgstu tokias stiprias knygų temas kaip smurtas, prievarta, abortai, manipuliavimas, asocialių šeimų kasdienybė, netradicinė meilė ir pan. Todėl autoriaus kūrinys "Kelias namo" mane iškart įtraukė. Pats autorius prisipažįsta, kad tokią sunkią temą savo knygai pasirinko ne atsitiktinai: smurtas artimoje aplinkoje yra dažna problema, kuri dažnu atveju yra nukeliama lyg į antrą planą dėl pinigų trūkumo, norint padėti bėdos ištiktoms moterims (kartais net - vyrams) Smurtas prieš moteris yra aktualus visame pasaulyje ir dažniausiai smurtaujama prieš savo gyvenimo moteris. Neretu atveju, vaikų mamas, o jos iš baimės ir dažnai - nežinojimo kaip elgtis - nieko dėl to nedaro. Iš baimės.  Autoriaus kūrinyje smurtas prieš moteris yra lyg paslėpt

   Gabrielle Zevin "RYTOJ IR VĖL RYTOJ..IR VĖL RYTOJ" Ši knyga išrinkta New York Times bestseleriu, Goodreads - geriausiu metų romanu, tad nieko nuostabaus, kad tokio populiarumo knyga, galiausiai sudomino ir mane. Tačiau perskaičius knygą, apėmė kažkoks nepažįstamas tuštumos jausmas. Nors buvo įdomu, kažko vis tik pritrūko.  Man patiko autorės idėja visą pasakojimą įpinti į žaidimo erdvę. Narplioti veikėjų pasirinkimus ir gyvenimus, pasitelkiant žaidimo detales. Tačiau kad ir kaip man tai patiko, vietomis apėmė jausmas, kad norėtųsi jau mažiau žaidimo tematikos, ir daugiau to tikro jausmų išreiškimo.  Kartais norėjau, kad veikėjai ištrauktų galvas iš ekranų ir pasakytų savo tikruosius jausmus ir išgyvenimus. Kartais norėjosi šūktelt jiems, kad pagaliau pradėtų iš tikrųjų gyventi. Puikiai pažįstamas darboholizmo ir užsidegimo idėja jausmas, o kadangi tai taip skaudžiai pažįstama, norėjosi, kad pagaliau ir knygos veikėjai tai suprastų. Neaukoti gyvenimo. O gyventi. Tačiau knyg

Ann-Helen Laestadius "Šiaurės elnių švytėjimas" Nedegiau iš susižavėjimo šiai knygai. Bent jau nuo pat pradžių ji man pasirodė labai lėta ir be menkiausio veiksmo. Elsos vaikystės, kad ir kokios skaudžios, atsiminimai o ir pats gyvenimas buvo toks lėtas ir skausmingas, kad teko atidėti knygą kuriam laikui į šalį. Norėjosi tuo metu kiek sparčiau irtis per knyginę istoriją. Tik vėliau, per pertrauką "prarijusi" dar bent 2-3 knygas, sugrįžau į "Šiaurės elnių švytėjimas" istoriją ir  pamilau ją. Nors nepasakyčiau, kad judėjau tekstu sparčiai, tačiau buvo jau daug įdomiau nei tik pradėjus ją skaityti. Man patiko Elsa :  įsibaiminusi mergaitė, užaugusi į stiprią ir kovingą moterį, ginančią savo šeimą, kuri be abejonės yra ir jų šeimos kartų auginami gyvūnai. Jautresnius skaitytojus įspėsiu, kad knygoje aprašoma tikrai labai vaizdžiai kankinamų laukinių gyvūnų egzekucijos, kuomet skaitant prieš akis iš tikrųjų imi matyti nebyliai klykiančius elnius, jų negyvai ve

Ina Les "Paskutinis pavasaris" Lietuvių autorių knygų skaitau mažai. Per mažai, kad apie jas turėčiau ką pasakyti, tačiau ši knyga man buvo nepaprastai artima, kad galvoje sukosi tiek daug įvairių minčių... tad, matyt, metas keletą jų ir išsakyti? Didelis pliusas autorei už gerą humoro jausmą. Kai aš pati esu ta, kuri šiaip gana tyli, bet kai lepteliu ką – tai nei atimsi, nei pridėsi. O dar kai mėgstu juodesnį humorą, net dušo eilėraštukas (dainelė?) manęs net nenustebino. O buvo kaip tik miela. Tačiau ne viskas knygoje buvo taip saldu, kaip galima būtų pagalvoti. Susitapatinau su pagrindine veikėja, tad keista pripažinti, bet ir ašarą nubraukiau. Man taip nemaloniai pažįstamas tas savininkiškumas, net ir scena per šventę nemaloniai sutapo su mano praeities įvykiais. Rimtai, kodėl jie taip elgiasi??? Malonu matyti, kad lietuviškąją knygų padangę papildė dar vieną autorė, kurios knygą man buvo malonu skaityti. Kaip minėjau pradžioje, su lietuvių kūryba esu gana atitolusi, bet

 Colleen Hoover "Bjauri meilė" Esu jau susipažinusi su beveik visomis į lietuvių kalbą išverstomis autorės knygomis ir iki šiol negaliu pasakyti, kad esu didelė jos kūrybos gerbėja. Tačiau "Bjauri meilė" mane pavergė ir iki šiol nežinau, ar  savo paprastumu, ar man tiesiog reikėjo tokios lengvos knygos, ramiam vakarui praleisti. Nepasakyčiau, kad ir vėl buvo neapsieita be šabloniško meilės romano plano. Ir vėl buvo saldu, staigi meilė, kvaili poelgiai ir naivus požiūris. Viskas kaip ir įprastuose romanuose, kur meilę nuo neapykantos skiria vos vienas žingsnis, o patirtos nuoskaudos laikomos varginančiai ilgai.  Bet ir kasdienybėje to būna, tiesa? Galbūt tai man ir patiko. Toks lengvas, vietomis šmaikštus romanas apie du žmones, kurie sutinka vienas kitą, kol kažkuris "peržengia" pačių susigalvotą ribą ir ima viskas ristis į pakalnę. Šabloniška, BET miela. Galbūt man tai ir patiko : nuo pat pradžių žinai kas bus. Autorė nebando "apsukti aplink pirštą&q