John Marrs "Vienintelis" 

Tą VIENINTELĮ nori sutikti visi. Tą sau skirtą "antrąją pusę", kuriam be jokios abejonės širdyje, galėtum atiduoti visą save. Tik ar tam vieninteliam rasti, gali padėti programėlė, nuskaitanti jūsų DNR?

Pati knygos idėja ir jos išpildymas man patiko. Lengvai susuka galvą tas aklas tikėjimas, kad kažkokia žmogaus DNR dalis yra lyg suprogramuota, kad suvestų draugėn du visiškai skirtingus asmenis, kuriems susitikus, įvyksta kažkoks nepaaiškinamas vidinis sprogimas, viduriuose paleidžiantis laisvai skraidyti milijonus drugelių...

Tačiau šioje vietoje mano vidinė, logikos ieškanti dalis, neleido nusiraminti vis kartodama galvoje "tai logiškai neįmanoma". Nereikia būti mokslo daktaru, kad suprastum, kad ne taip sutverta žmonija, kad vienas kitą pamiltume tik iš kažkokios DNR dalelės. Juk pamilstama ir iš jausmų, pomėgių ar kažkokio vidinio jausmo, kuris kartu ima sieti po kurio laiko. Ne visada ir ta meilė yra akla.

Bet nepaisant tos DNR dalies, pati knyga įtraukianti. Skyriai trumpi ir aiškūs, skyriaus pabaigoje paliekanti mažą netikėtą staigmeną, kai imi abejoti tuo, ką ka tik perskaitei. Vienos istorijos sukausto iš karto, kitos vos vos įsimenamos, tačiau pati knygos visuma šiurpiai gąsdino. Man asmeniškai baisu pagalvoti, kad ateityje tai galėtų tapti realybe. Ar nors kažkas panašaus. To pakaktų pilnai, kad mūsų dabartinis pasaulis išeitų iš proto. Pripažinkit, tai baisu.

Tačiau iš visų knygos istorijų, ramybės nepalieka tik viena mintis: tokie mes esame silpni, kai imame aklai tikėti technologijomis, o ne savo jausmais.

Leidykla "Briedis" #reklama