Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

  Hannah Kent „Atsidavimas“   Nesu didelė fantastikos, religijos ar labai senų laikų istorijų   mėgėja. Pirmąją autorės knygą „Gerieji žmonės“ užverčiau vos pradėjusi skaityti. Tačiau ši knyga mane maloniai nustebino. 1836metų Prūsija. Hanė vos 15-tos, tačiau jau turi tvirtą ryšį su ją supančia gamta. Ji girdi jai giedant pasaulį. Tačiau tokia nepaprasta gamtos dovana jai skaudžiai „pakiša koją“– mergaitei sunku susirasti draugų. Iki kol atvyksta ji – Tėja. Nors galbūt tokios didelės meilės šiai knygai nebūčiau patyrusi, jei ne ta stipri, nuožmi ir nesavanaudiška dviejų merginų meilė. Tik ji mane vedė lengvai per knygos puslapius, masino be gailesčio versti lapus ir stebėtis tokia gražia ir tyra autorės sukurta meile. Nekartą ir išliejau ašarą, nuplaudama kiekvieną prarastą sielą, neteisybės kartėlį ir taip pagerbdama tuos netikrus, bet man tikrų tikriausiais tapusius   knygos veikėjus. Buvo liūdna. Skaudu. Ir žadą ne kartą atėmė.. Tačiau visą pajaustą skausmą atpirko atsid
 Gianluca Gotto "Tikrai nutiks kas nors nuostabaus" Tie, kurie sako, kad savigalbos knygos ne jiems, aš sakau, kad jūs tiesiog neradote dar savo knygos. Nors prisipažinsiu, kad vos pradėjusi skaityti šią – pirma mintis buvo, kad ji labai primena „Dievas visada keliauja incognito“, o pastarąją aš užverčiau vos pradėjusi skaityti. O bet tačiau, ši knyga – „Tikrai nutiks kas nors nuostabaus“ man buvo atgaiva sielai ir protui. Suprantu tuos, kurie nemėgsta tokių knygų, kur visa autoriaus išmintis susukta į istoriją, kuri neva turėtų pakeisti skaitytojo gyvenimą. Taip nebūna. Nors tvirtai to teigti irgi negalėčiau.. o gal būna stebuklų? Tačiau man ši knyga nuo visiško abejingumo istorijai ir akių vartymo pasikeitė į tokią istoriją, kuri ilgam išliks ne tik atmintyje,, bet ir sieloje. „Tikrai nutiks kas nors nuostabaus“ – gili ir tyra knyga apie savęs atradimą, kai jau manaisi esąs dugne. Neabejoju, kad dauguma jūsų yra patyrę stiprių nuopuolių, po kurių negalėjote pamesti
                   Stephen King „Jei bus kraujo“   Stephen King yra tas autorius, kuris niekada nenuvilia, jo kūryba priverčia susimąstyti apie kiekvieno mumyse esančią galią ir, kaip dauguma pasakytų, su siaubo elementais. Nors dėl pastarojo dar nesu įsitikinusi. Siaubo karaliumi tituluojamas autorius man labiau išsiskiria savo lakia vaizduote ir labai plačiu žodynu, nei siaubu, tačiau tai tik mano nuomonė, susidaryta dar iš labai kuklaus jo skaitytų knygų repertuaro.. „Jei bus kraujo“ – tai keturių apysakų rinkinys, kurį sudaro kūriniai: „Jei bus kraujo“, „Pono Harigano telefonas‘, „Čako gyvenimas‘ ir „Žiurkė“. Labiausiai man patiko „Pono Harigano telefonas“, nes šioje apysakoje vėl pagrindinį vaidmenį atlieka vaikas: jaunas, kiek per daug naivus jaunuolis, susidraugavęs su atsiskyrėliu kaimynu, ponu Hariganu, ir kartu sukūrę stiprią tarpusavio draugystę, pasitelkiant išmaniąsias technologijas.O žinoma, kaip gi be fantastikos ir šiurpuliukų? O jų tikrai yra ! Nor ėčiau jums p
Karsten Dusse - "Mano vidinis vaikas - žudikas" Šekspyras savo kūrinyje „Hamletas“ iškėlė klausimą: „ būti ar nebūti ?“ , o šiame kūrinyje Bjornas pateikė savo versiją: „žudyti ar nežudyti?“. Iki šiol nežinau, kaip tiksliai turėčiau vertinti šią knygą. Buvo smagu? – taip. Buvo prasminga?- ne. Buvo juokinga?- taip. O ar buvo logiška?- ne visada. Visgi, humoro jausmas knygoje buvo kaip vyšnaitė ant torto – nepamenu nei vienos knygos, kurią skaitant juokčiausi iki ašarų. Nors ir autorė paminėjo ne kartą tikrai svarias/svarbias pasaulio problemas, čia nerasit jų sprendimo būdų. Tik juoką. Man patiko pagr. Veikėjas Bjornas. Jo portretą piešiau mintyse kaip Liuciferį iš to paties pavadinimo serialo: sarkastiškas, pajuokiantis, su savo beprotiškomis idėjomis, stengiantis perprasti ne tik kitus žmones, bet ir save patį. Nors autorės parinktas būdas Bjorną „supažindinti“ su savo vidiniu vaiku (vidiniu aš) ne itin „teisingas“, bet buvo smagus prasiblaškymas, lakstant akimis po kn
 Bryan Stevenson - Gailestingumo jėga Jautriems ir tvirtą teisingumo jausmą turintiems skaitytojams, ši knyga bus gana nemenkas iššūkis, nes ji ištraukia į paviršių visą neteisybę, iškraipo faktus ir iki širdies gelmių skaudina. Tačiau, kad ir kokį iššūkį skaitytojui parengė autorius - ji verta kiekvienos skaitytojo pavogtos akimirkos. "Būdamas  dešimties Eiveris gyveno su smurtauti linkusiais globėjais, kurių griežtos taisyklės nuolat kėlė vaikui nerimą. Jam nepavykdavo laikytis visų reikalavimų, taigi netikri tėvai dažnai užrakindavo jį sandėliuke, neduodavo valgyti, mušdavo ir kitaip prieš jį smurtaudavo. Vaiko elgesiui nepasitaisius, globėja nusprendė jo atsikratyti.. Nuvežė į mišką, pririšo prie medžio ir paliko. Eiverį rado medžiotojai po trijų dienų, labai prastos būklės. Kai atsigavo po sunkių su apleistumu susijusių sveikatos problemų, jį perdavė valdžios tarnautojams, kurie savo ruožtu grąžino vaiką į globėjų namus. Sulaukęs trylikos jau vartojo narkotikus ir alkoholį. 
  Ellen Tout „Išsami veganiškos mitybos knyga“   Daug yra kalbama apie švaistymą. Per didelį plastiko naudojimą, tekstilės ar stiklo. Tačiau daug rečiau užsimenama apie tai, kiek mes maisto išmetam veltui. Tad ši knyga, paskatins ir išmokys skaitytoją išnaudoti VISKĄ, kad maisto atliekų išmestumėm minimaliai arba apskritai NIEKO. Nesu dar skaičiusi nei vienos panašios knygos į šią: tai ne tik „instrukcija“ kaip sunaudoti pilną/visą vaisių ar daržovę, bet ir begalės receptų, patarimai kaip išlaikyti ilgiau vaisių ar daržovę šviežią, bet ir naudingi ir įdomūs nurodymai/patarimai kaip likusią mažą dalelę produkto panaudoti buityje arba darže (pav. Banano žievelę galima užkasti sode, ji natūraliai suteiks ne tik daug vitaminų augalams bet ir atbaido amarus(mano mama taip stiprina rožes darželyje)). Tad ši knyga – nepaprastai naudinga ne tik sustyguoti savo mitybą, išnaudoti pilną produktą (vaisių, daržovę, žoleles ar uogas) , bet ir begalės naudingų patarimų kaip vieną ar kita prod
  Sam Lloyd „Atminties giria“   Ir ką aš čia perskaičiau?? Tai lyg „Jonukas ir Grytutė“ pasaka suaugusiems. Nuo pat pirmojo jos puslapio mintyse nejučia piešiau šiurpios pasakos vaizdus: paslaptingą girią ir miškus, trobelę, kuri slepia paslaptis ir žiaurumą, kurio nelinkėtum patirti net pikčiausiam priešui. Įdomi ir išskirtinė istorija, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka vaikai. Pasakojimas susideda iš trijų perspektyvų, sukuriančių įtampą ir susukančių galvą vis atkartojant iš naujo tuos pačius įvykius, tik iš kito veikėjo perspektyvos. Įdomu, nors ne visada tai kėlė pasitikėjimą. Norėčiau pamatyti šios knygos ekranizaciją. Labai. Tikriausiai neprilygtų tai knygos įspūdžiui, tačiau tikiu, kad tai būtų dar vienas šios „pasakos“ atspalvis. O tai niekada nebūna blogai.