Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

 

Hannah Kent „Atsidavimas“




 

Nesu didelė fantastikos, religijos ar labai senų laikų istorijų  mėgėja. Pirmąją autorės knygą „Gerieji žmonės“ užverčiau vos pradėjusi skaityti. Tačiau ši knyga mane maloniai nustebino.

1836metų Prūsija. Hanė vos 15-tos, tačiau jau turi tvirtą ryšį su ją supančia gamta. Ji girdi jai giedant pasaulį. Tačiau tokia nepaprasta gamtos dovana jai skaudžiai „pakiša koją“– mergaitei sunku susirasti draugų. Iki kol atvyksta ji – Tėja.

Nors galbūt tokios didelės meilės šiai knygai nebūčiau patyrusi, jei ne ta stipri, nuožmi ir nesavanaudiška dviejų merginų meilė. Tik ji mane vedė lengvai per knygos puslapius, masino be gailesčio versti lapus ir stebėtis tokia gražia ir tyra autorės sukurta meile.

Nekartą ir išliejau ašarą, nuplaudama kiekvieną prarastą sielą, neteisybės kartėlį ir taip pagerbdama tuos netikrus, bet man tikrų tikriausiais tapusius  knygos veikėjus.

Buvo liūdna. Skaudu. Ir žadą ne kartą atėmė.. Tačiau visą pajaustą skausmą atpirko atsidavimas. Tikriausiai nėra nieko gražesnio, nei tyra ir nesavanaudiška meilė. Pasiaukojimas vardan kito žmogaus..

„Atsidavimas“ – istorija apie bendrystę, atsidavimą tikėjimui ir meilę savajai žemei. Neturiu žodžių apsakyti, kokia artima sielai man buvo ši knyga. Nors toks besąlygiškas tikėjimas man yra svetimas, - ši knyga vis tiek rado kelią į mano širdį.

Nuoširdi rekomendacija 

Leidykla: Baltos lankos

Ačiū Knygynų tinklas "Vaga" už dovaną

 Knygą galite įsigyti čia

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lucy Score "Tai, kas niekada nesibaigia" Knyga, kurią skaičiusieji pasidalino į dvi puses: kuriems labai patiko ir tuos, kuriems nepatiko. Aš esu abiejų sąjunga: man knyga suteikė ir poilsį ir erzino, tad trumpai apie tai, ką aš išgyvenau, skaitydama "Tai, kas niekada nesibaigia". Istorija tokia pati, kaip ir daugelio meilės istorijų: nuo priešų iki mylimųjų, kaip ir bandyta linkti į meilės trikampį (ir ačiū Diev. - persigalvota), tačiau ši tema neplėtota. Nieko išskirtinio ar įdomaus. Bent man taip atrodo. Patys veikėjai turintys savo šarmo, tačiau nei vienas jų (nebent tik  Naomės dukterėčia) stiprios simpatijos nesukėlė: neįtikino ir griežtojo Nokso perdėtas geranoriškumas, nei saldusis jo brolio charakteris, nei pati Naomė nebuvo įdomi. Labiau.. nesuprantama ir neįdomi. O didžiausias man knygos minusas buvo atviros sekso scenos, kurios vaizduotei nepaliko nei trupinėlio. Gašlios replikos kartais irgi vertė susiraukti, tačiau sekso scenos galėjo bent šiek tiek pa
Rašyti komentarą
Read more »
Silvia Moreno - Garcia "Daktaro Moro duktė" Tikrai nenustebčiau ir juolab neteisčiau, jei šią knygą skaitytojas pasirinktų vien iš viršelio. Tačiau kad ir kokio nuostabumo šis knygos viršelis, knygos turinys taip pat labai maloniai nustebino. Apie daktarą Moro ir jo išskirtinius eksperimentus jau tikriausiai daugelis yra girdėję, (yra net filmas) tačiau skaityti knygą ir žiūrėti filmą - dvi išskirtinės patirtys, kurių geriau net nelyginti. Daktaras Moro, apimtas savimeilės ir trokšdamas pasaulinio pripažinimo, eksperimentuoja su gyvūnų ir žmonių hibridais. Jis įsitikinęs, kad tik jo išskirtiniai moksliniai gebėjimai, vieną dieną jam atneš nepavydėtiną šlovę, o kartu ir galbūt - atradimus, kurie išgelbės daugumą žmonijos. Tačiau nei jis pats, nei skaitytojas negali net nujausti, kur link ši istorija suka... O kiek jausmų tai sukelia! Sunku įsivaizduoti ne tik kaip atrodo šie daktaro sukurti sutvėrimai, bet ir kokie jie sumanūs, drąsūs ir unikalūs. Skaičiau ir grožėjausi visa š
Rašyti komentarą
Read more »
Nick Trenton "Nesuk sau galvos" JEI esate tikras mąstytojas, kuris turi visada viską išstudijuoti, apmąstyti, visada visas situacijas turite išnagrinėti iš pagrindų "o jeigu bus..." arba "kodėl man pasakė..." - ši knyga skirta būtent jums. Jau niekam ne paslaptis, kad daugiausiai mąstantys patiria daug daugiau streso, nei mažiau į smulkmenas pasidavę žmonės. Kaip autorius pats sako - jei daug mąstai, mažiau darai. O tai ir yra viena iš pagrindinių punktų, kodėl gyvenimas nesiklosto taip gerai, kaip tikimės. Knyga plonytė ir teorinė medžiaga pateikta patraukliai. Iškart pajaučiau prielankumą autoriui, kad nevyniojo žodžių į vatą ir iškart pasakė, kad konkrečių taisyklių ar būdų nustoti per daug mąstyti ne tik nėra, bet ir neverta jų kurti. Tad knyga visai ne apie tai, kaip nustoti kažką daryti (vėl ir vėl viską permąstyti), bet atpažinti save kaip per daug mąstantį ir gerai save išnagrinėjus, tai pakeisti, kol tai neiššaukė to padarinių - didelio streso lyg
Rašyti komentarą
Read more »