NemNemPhoto.eu

 Andreas Gruber „48 valandos“ Apie šią knygą svajojau nuo pat tos akimirkos, kai pasirodė pirmosios „netrukus pasirodys“ reklamos. Tvirtai žinojau – turiu ją perskaityti. Myliu trilerius. Visi tai žino, tačiau kodėl jau antrojo trilerio nepamilstu? „48 valandos“- Vieno kerštaujančio serijinio žudiko istorija, kur kiekvienos aukos kadaise artimiausias asmuo gauna žinią „atspėk ką pagrobiau ir kodėl per 48 valandas, arba jis/ji – mirs“. O tada prasideda visas veiksmas.. Nesakau, kad man knyga nepatiko. Patiko. Skaitėsi greitai (beveik 500psl. per porą prisėdimų – aš skaitau greitai), kai kurie veikėjai buvo ypač įdomūs, mintis knygos įdomi.. tačiau... Nejutau įtampos. Gero trilerio pagrindinė savybė – keliama įtampa. Tačiau niekaip jos nejutau. Galbūt blaškė keletas komiškų situacijų, kad pagr.tyrėjai kėlė komiškas situacijas, vietoj keldami įtampą. O gal aš bloga skaitytoja? Kaip ten bebūtų, man velniškai patiko Martenas Sneideris ir visiškai simpatijų nekėlė Sabina Nemec. Sneideris tok

 Colleen Hoover "Veritė" Tikriausiai, jau nebėra nei vieno skaitytojo, kuris nebūtų girdėjęs apie šią knygą. Mane žinia apie naują C.  Hoover  knygą nustebino, nes pirmą kartą ant autorės knygos pamačiau kitokį užrašą – Trileris. SUDOMINO. Luena  gauna ypatingą progą – tapti garsios rašytojos  Veritės  knygų bendraautore ir pabaigti jos išleistų knygų seriją. Tačiau nors ir pasiūlymas ne tik išskirtina gera proga išgarsėti, bet ir labai dosniu piniginiu pasiūlymu, visa tai kelia nemenką įtarimą.  Luenai   Veritės  šeima kelia baugumą, tačiau pasiūlymą ji priima... Knyga man patiko, nors nedegiau noru sužinoti kuo viskas pasibaigs. Net nekilo nei viena galima ar nuspėjama mintis, kas įvyks vėliau. Iki dabar nesuprantu: tai gerai ar blogai? Man patiko autorės  daugialypiškumas , verčiantis įtikėti, kad knygą parašė iš tikrųjų dvi rašytojos, o ne viena. Man patiko niūri ir šiurpi knygos atmosfera, saldumu nekvepiantis siužetas ir lengvai akimis slystantis tekstas. Bet kažko prit

  Chris Carter “ Egzekutorius” Kol kiti žiemą pasitinka su švelniomis Kalėdiškomis istorijomis, aš nekeičiu savo įpročių ir žiemą čiumpu šiurpiausias randamas istorijas... Nors pirmas knygos įspūdis nustebino – kažkodėl tikėjausi, kad autorius pasakos istorijos „Krucifiksas“ tęsinį, kur Hanterio porininkas skaudžiai nukentėjo.. Buvo smalsu, kaip jis „išsilaižė žaizdas“, kiek laiko prireikė pagyti vidumi, iki kol pajėgs grįžti į darbą, tačiau –staigmena- apie tai knygoje nekalbama ! Tik probėgšmais minimas pats faktas – taip buvo. Bet tik tiek. AK, likau nusivylusi. Tačiau pati knyga ir jos istorija pasirodė šiek tiek stipresnė už pirmąją dalį. Dabar tvirtai žinau, kad šio autoriaus knygas skaityti nebūtina iš eilės, nes kaip bebūtų keista, autorius nerutulioja istorijos tęsinio kaip dauguma kitų autorių, kurie kuria detektyvines istorijas. Buvo įdomu. Tikrai. Čia ir atsirado dar daugiau įdomių personažų, antai kaip nauja viso komisariato vadovė – kapitonė Barbara Bleik,- kuri t

Chris Carter “Krucifiksas”   Apie šį autorių ir jo knygas, kalbų jau klausausi seniai. Net nežinau kodėl niekada nė vienos nebandžiau skaityti. Galbūt nespėju koja kojon su visais, kai tiek daug knygų   išleidžiama, o laiko joms – niekada nedaugėja. Tačiau pagaliau pasiryžau ir perskaičiau pirmąją dalį, bandydama suprasti, kodėl šį autorių visi taip jau giria. O yra dėl ko ! Ką jau ką autorius moka, tai nepaleisti skaitytojo dėmesio. Kaip tik tokios knygos ir žavi: veiksmu, „galvos svaiginimu“ ir nenuslūgstančia įtampa. O ir veikėjai patiko. Visi. Iki vieno. Tiek detektyvas Hanteris savo stipriu „charakterio kiautu“, tiek jo naujasis porininkas Garsija – nepraleidžiantis progos pašaipiai atsikirsti pastarajam. Na, o pats knygos veiksmas tikrai nenuvylė – Veiksmo daug, mažai erzinančių tuščiažodžiavimų, ko galima rasti kitose detektyvų ar trilerių knygose, veiksmas veja veiksmą, įtampa auga, o su kiekvienu skyriumi, aukoji savo laiką dar vienam skyriui, nes BŪTINA sužinoti

  Darin Olien „SUPER-GYVENIMAS“   Neturiu žodžių, kaip man patiko ši knyga. Informatyvi, vietomis tikrai stebinanti, gyvenimą apverčianti. Arba tiksliau sakant – apverčianti jau savo turimas, susikurtas maisto „supratimo“ taisykles ir mintis apie savo kūną. Vietomis knyga buvo gan „nepatogi“, nes net ir man pačiai, nesant visiškai „žaliai“, ši knyga suteikė labai daug informacijos, verčiančios susivokti, kaip neteisingai apie daugelį kūne vykstančių procesų , pati galvojau iki šiol. Kas domitės sveika mityba, suprasit ir mane, kaip sunku rasti patikimą informacijos šaltinį, kur bent dauguma informacijos būtų pateikta labai aiškiai ir informatyviai. Kad ir pavyzdžiui: jei tau organizme trūksta kalcio, kokie produktai (sveiki produktai), padėtų tavo kūnui jo susirinkti natūraliai? O būtent čia ši informacija ir pateikta. Tačiau neapsigaukite mano žodžiais, ši knyga ne tik apie mityba, tai apskritai apie „SUPER-GYVENIMA“, O trumpai ir aiškiai – tai knyga apie viską, kas susideda

  Cheryl Diamond „Mergina iš niekur“   Antraštės su žodžiais „tikra istorija“ mane visada gundo ir nuginkluoja. Tačiau panašu, kad ne visos tikros istorijos mane sugeba „paliesti“ taip, kad užvertusi knygą sėdėčiau dar kurį laiką be žado. Nuo pat pradžios mane istorija nervino. Nepatiko jos rutuliojimas nežinioje, kai klausaisi/skaitai istoriją apie pabėgėlius, tačiau tau neišduodama nuo ko jie bėga ir kodėl. Tačiau galiausiai viskas susistyguoja į vietas ir tampa įdomiau. Bet ne tiek įdomu, kad nebenorėtum paleisti knygos iš rankų. Tikrą skaitymo malonumą pajaučiau tik baigiantis knygai: kuomet istorija persiverčia į kitą pusę... Pabaigusi skaityti knygą vis negaliu leisti sau nurimti: nesuprantu kodėl ši istorija manęs nepaveikė. Galbūt esu natūraliai apatiška asmenims, kurie naudojasi kitais? Ne kartą skaitant kilo mintis, kad ši istorija man labai primena knygos „Blyškiaveidis melas“ (leidykla „Liūtaineavys“) tuo manipuliuojančio tėvo vaidmeniu šeimoje. Net norėjosi „prip

  Miranda Cowley Heller „Popieriniai rūmai“   Sako, kad meilę nuo neapykantos, skiria vos vienas žingsnis. Mano atveju, pradėjau nuo blogiausio- pykčio, skaitant šią knygą. Vėliau pyktį keitė nesupratimas – ką aš čia skaitau??? – o baigėsi tikrų tikriausia meile. Tokia man buvo ši istorija, besislepianti po „Popieriniai rūmai“ pavadinimu. Tikriausiai daugumą skaitytojų suklaidins švelnus ir raminantis knygos viršelis, nes žiūrint į jį – tikiesi ramios ir šiltos istorijos. Tačiau sukluskit būsimieji skaitytojai – knygoje slepiasi atšiauri, skaudi ir labai liūdna, tikrumo pilna istorija apie gyvenimo pasirinkimus ir jų klystkelius. Elė – 50-metė mama, auginanti tris nuostabius vaikus, iš pažiūros, ištekėjusi už puikaus vyro ir gyvenanti gerą ir daugelio išsvajotą gyvenimą. Tačiau jos gyvenimo istorija tokia pati, kaip šios knygos viršelis- iš pirmo žvilgsnio, - viskas gražu akiai, tačiau po gražiu viršeliu, slepiasi skaudūs gyvenimo pasirinkimai ir „saugi“ santuoka. Elė užtekėj