Cheryl Diamond „Mergina iš niekur“

 

Antraštės su žodžiais „tikra istorija“ mane visada gundo ir nuginkluoja. Tačiau panašu, kad ne visos tikros istorijos mane sugeba „paliesti“ taip, kad užvertusi knygą sėdėčiau dar kurį laiką be žado.

Nuo pat pradžios mane istorija nervino. Nepatiko jos rutuliojimas nežinioje, kai klausaisi/skaitai istoriją apie pabėgėlius, tačiau tau neišduodama nuo ko jie bėga ir kodėl.

Tačiau galiausiai viskas susistyguoja į vietas ir tampa įdomiau. Bet ne tiek įdomu, kad nebenorėtum paleisti knygos iš rankų. Tikrą skaitymo malonumą pajaučiau tik baigiantis knygai: kuomet istorija persiverčia į kitą pusę...

Pabaigusi skaityti knygą vis negaliu leisti sau nurimti: nesuprantu kodėl ši istorija manęs nepaveikė. Galbūt esu natūraliai apatiška asmenims, kurie naudojasi kitais? Ne kartą skaitant kilo mintis, kad ši istorija man labai primena knygos „Blyškiaveidis melas“ (leidykla „Liūtaineavys“) tuo manipuliuojančio tėvo vaidmeniu šeimoje. Net norėjosi „pripaišyti“ ta pačia etiketę tėvui..

O galbūt pati istorija neįtikinamai vietomis skambėjo. Nepatikėjau, kad 5-metė mergaitė, tiek daug gali atsiminti iš savo vaikystės, net ir žinant, kad knyga parašyta remiantis jos užrašais(dienoraščiais).

Nepaisant tikrai intriguojančio pavadinimo ir antraštės po juo, knyga man pasirodė vidutiniška. Sunku patikėti, kad 20 metų mergina, taip ilgai nesuvoktų, kokioje šeimoje auga, nesuprastų, kad augdama nusikaltėlių šeimoje, pati tokia yra ir turi už tai atsakyti. Kartais tas „aklumas aplinkai“ labai stebina. Blogo auklėjimo pasekmės? Apatiškas požiūris ar tiesiog stebėtinas sutapimas? Na, bet čia tik mano nuomonė.