Miranda Cowley Heller „Popieriniai rūmai“
Sako, kad
meilę nuo neapykantos, skiria vos vienas žingsnis. Mano atveju, pradėjau nuo
blogiausio- pykčio, skaitant šią knygą. Vėliau pyktį keitė nesupratimas – ką aš
čia skaitau??? – o baigėsi tikrų tikriausia meile. Tokia man buvo ši istorija,
besislepianti po „Popieriniai rūmai“ pavadinimu.
Tikriausiai
daugumą skaitytojų suklaidins švelnus ir raminantis knygos viršelis, nes
žiūrint į jį – tikiesi ramios ir šiltos istorijos. Tačiau sukluskit būsimieji
skaitytojai – knygoje slepiasi atšiauri, skaudi ir labai liūdna, tikrumo pilna
istorija apie gyvenimo pasirinkimus ir jų klystkelius.
Elė –
50-metė mama, auginanti tris nuostabius vaikus, iš pažiūros, ištekėjusi už
puikaus vyro ir gyvenanti gerą ir daugelio išsvajotą gyvenimą. Tačiau jos
gyvenimo istorija tokia pati, kaip šios knygos viršelis- iš pirmo žvilgsnio, -
viskas gražu akiai, tačiau po gražiu viršeliu, slepiasi skaudūs gyvenimo
pasirinkimai ir „saugi“ santuoka.
Elė užtekėjo
ne iš meilės, o dėl „saugumo“. To daugumai žinomo pasirinkimo, kai jautiesi
daugiau tiesiog saugus, nei mylimas ar mylintis. Meilė ne visada atneša laimę.
Elė tai žinojo. Ji pasirinko.
O kad žinotumėt,
kaip man patiko ši knyga. Puslapiai vertėsi savaime, su tokiu lengvumu slydau
teksto eilutėmis ir protarpiais dūsavau iš tų kartu svetimų ir kartu artimų
potyrių. Nors knyga ne kartą išgąsdino ir piktino savo gašliu atvirumu, lyg
tyčia norėdamas šokiruoti, galiausiai „užsimerkiau“ prieš tokius netikėtus
autorės išsireiškimus. Man patiko. Labai. Neapsakomai.
Tai knyga,
kuri šokiruos. Vietomis liūdins. Kartais paguos. Tai knyga, kuri pati atras
skaitytoją, o ne skaitytojas knygą.
Ačiū Leidykla "Vaga" už knygą #dovana #reklama
Komentarai
Rašyti komentarą