NemNemPhoto.eu

Matthew Walker "Kodėl mes miegame" Dar ir dabar, jau prabėgus daugiau nei 10 metų, labai ryškiai pamenu vieną gėdingiausių savo nutikimų - užmigau koncerte. Ne. Jis nebuvo nuobodus. Atvirkščiai: garsiai grojo Dubstep muzika, jos vibracijos drebino visą pastatą, visi linksminosi ir šoko. Deja aš - norėjau tik miego. Ir taip. Aš jam pasidaviau. ;D Ši knyga padėjo man suprasti ne tik tą gėdingą akimirką prieš daugybę metų bet ir atsakė į kitus sunkius ir kamuojančius klausimus apie miegą. Dabar suprantu kur dariau klaidas ir kodėl mane dažnai buvo galima rasti miegančia už DJ pulto pačiam vakaro įkarštyje. Ši knyga man neįtikėtinas atradimas. Buvo taip įdomu, kad noriu vėl iš naujo į ją nerti. Be abejo, manau, kad taip ir bus, kad visa gauta informacija tikrai iš atminties greitai neišdiltų. Jei vis dar tikite tuo melu, kad "galima atsimiegoti vėliau" - primygtinai rekomenduoju paskaityti knygą. Aš esu gyvas to įrodymas.. tai - melas. Studijų metais buvau pats blogiaus

Barbora Suisse ir Jurgita Žalgirytė-Skurdenienė "Autizmas- dalis manęs" Labai svarbi ir reikalinga knyga, mūsų pilname stereotipų ir patyčių pasaulyje.  Nors knygą perskaičiau jau prieš kelias dienas, mintyse vis neapleidžia jausmas, kiek ji daug atsakymų man pateikė apie autizmą turinčius asmenis. O juolab, privertė susimąstyti kaip ir ar tinkamai iki šiol įvertindavau kitus asmenis. Labai įdomu buvo išgirsti istorijas iš kitos pusės. Ne kokius nors stereotipus ar gandus, o realią informaciją, kaip autizmą turintys mato ir jaučia juos supantį pasaulį. Tikriausiai nuo dabar žiemą pastebėjusi netinkamai (per plonai) apsirengusį asmenį, nebeimsiu galvoti, kodėl tas žmogus taip išsirengęs, kodėl kai kurie žmonės vengia kalbėti apie jausmus ar net apskritai vengia kontakto.  Knyga sudaryta iš dviejų dalių: pirmąją sudaro realios žmonių istorijos, kuriems nustatytas autizmas. Antrąją - pokalbiai su gydytojais, kurie dirba su vaikais ir paaugliais, psichiatrais ir t.t. Nors prisipa

Brit Bennett "Nykstantys saitai" Keistus jausmus sukėlė ši, kovo mėnesio knygų klubo knyga "Nykstantys saitai". Nors pati knygos pradžia manęs visai neviliojo, galiausiai pasinėriau į šią istoriją, tačiau ne "stačia galva". Net nemoku apibūdinti, kokius jausmus ji sukėlė. Kaip ir patiko, nors trūko gylio. Kaip ir skaitėsi lengvai, nors vis neapleisdavo mintis "Kokia jos prasmė"? ir net  po kelių dienų,  kai užverčiau jau perskaitytą knygą, tas pats klausimas nedilo iš atminties. Ar supratau? Nepasakyčiau. Dezirė ir Stela - identiškos dvynės, gimusios juodaodžio tėvo ir šviesios motinos šeimoje. Jos - juodukės, kaip sako kaimo žmonės, bet neįtikėtinai baltos odos. Kone baltaodės - šnabždėjosi jie. O šiame kaime, kur visi vienas kitą pažįsta - tamsi oda nėra mėgiama. Tad nieko nenustebino, kai vieną dieną gauja baltųjų, mergaičių akyse mirtinai sužalojo jų tamsiaodį tėvą. Tikriausiai galima nuspėti, kad knyga apie rasizmą, baltųjų ir tamsiaodžių žm

Pip Williams "Dingusių žodžių žodynas" Džiugu matyti, kad leidykla išleido jau ne pirmąją grožinę knygą ir toliau plečia savo asortimentą išskirtinėmis istorijomis. "Dingusių žodžių žodynas" - viena tokių. Esmė augo apsupta žodžių. Ir ne bet kokių: o turėsiančių patekti į Oksfordo žodžių žodyną. Tačiau su kiekviena diena Esmė sužino, kad yra dviejų rūšių žodžiai: tie, kurie patenka į žodyną ir tie, kurie nepatenka, nes jie nėra svarbūs. Augant ir bręstant Esmė suvokia, kad tai nėra gerai. Kiekvienas žodis turi ne vieną prasmę ir svarbą šiame pasaulyje, tad nuo vaikystės Esmė ima rinkti tuos žodžius atskirai. Į savo asmeninę "Dingusių žodžių žodyną". Pati knygos pradžia manęs nesužavėjo. Man kiek per daug buvo monotonijos ir papildomas veiksmo nebuvimas apkartino skaitymo malonumą. Tačiau pasiekusi knygos vidurį, staiga knygos veiksmas atgijo ir pasiglemžė visą mano dėmesį.  Knygoje pasakojama skaudi moterų judėjimo už teisę balsuoti kova, vykusi alsuojant

Hayden Herrera "Frida" Fridos pristatyti tikriausiai jau nereikia niekam. Ši išskirtinė asmenybė visų atmintyje jau seniai įstrigusi. Vieniems dėl išskirtinių paveikslų (dažniausiai - autoportretų), kitiems dėl plačių sujungtų varnele antakių, kurie neabejotinai yra išskirtinis Fridos bruožas. Mane ji žavi. Iki šios knygos mane joje kažkas vis traukdavo. Pažiūrėjusi į jos paveikslus, nuotraukas, visada užplūsta toks švelnumo jausmas. Kartais būna toks jausmas ir su pirmą kart sutiktu žmogumi: jo nepažįsti, tačiau jauti, kad jis tau artimas. Man toks jausmas būna, kai matau Fridos portretus. O dabar, kai ši išsami ir spalvinga Frida Kahlo biografija baigta, aš ja žaviuosi tik dar labiau. Kokia išskirtinė ir spalvinga asmenybė! Sunku patikėti, kiek daug ji išgyveno. O dar kaip spalvingai ji gyveno... aš netenku žado! Žinoma, ne viskas mane sužavėjo: politinės temos arba autorės išsiplėtimas apie Fridos vyrus ir jų gyvenimus buvo ne toks įdomus, kaip jos pačios gyvenimas, tačiau

  Qing Li"Miško maudynės. Shinrin-Yoku: apie gydantį gamtos poveikį žmogui" Skaitytojus, kurie nepasidomės knyga iš anksto, gali kiek suklaidinti pavadinimas. Jei žinote, kas yra miško maudynės - būkite ramūs. Tačiau kas to nežino, knygoje gali rasti visai kitokią informaciją, nei tikėtųsi. Aš esu viena jų... "Miško maudynės" - man asocijuojasi su ryšiu su mišku. Miško teikiama nauda ir ramybe. Tačiau knygoje rasite daug daugiau nei tai, į ką maniau susideda "miško maudynės". Visų pirma, tai Shirin- Yoku metodas, naudojamas ne tik pajusti gamtą, joje pailsėti, bet ir metodas, padėsiantis atgauti ramybę ir sveikatą. Šiame pasaulyje, kuriame augame jau nebe miškų apsuptyje, o pilko asfalto burbule, gamtos mums reikia kaip oro. Apie tai ir yra ši knyga. Tačiau maloniai nustebino, kad autorius kalba ne tik apie būtiną gamtos terapiją mums, tačiau ir kaip tą terapiją gauti patiems, jei nėra galimybės pabėgti į mišką. "Miško terapija" nėra tik kelios v

Eleanor Shearer "Upe, vesk mane namo" Knygų apie vergovę esu skaičiusi vos kelias, tad kaip ir neturiu to "atspirties taško", kuris padėtų man ją vertinti kaip silpnesnę ar stipresnę knygą šia sunkia tema. "Upe, vesk mane namo" - sunki istorija apie iš vergovės gniaužtų pabėgusią vergę Rachelę, kuri iškeliauja ieškoti prieš daugybę metų atimtų savo vaikų. Jei tikitės knygoje rasti daug veiksmo - deja, jo nerasite. Autorė šioje knygoje akcentuoja jausmus, nei patirtus nuotykius. Skaitydama šią knygą, kartu su Rachele keliavau per jausmų jūrą, kurie retkarčiais suglumindavo, kaip iš pažiūros viskas taip gana lengvai sekėsi. Kadangi autorė koncentravosi į jausmus, visa istorijos tėkmė liejosi lyg praleidžiant akimirkas. t.y. savaitės kelionė plaustu, nepastebimai virsdamo dienomis. Mėnesiai - savaitėmis. Čia autorė išgyvenimus pasakoja jausmais, ne laiku, tad kartais nejausdama pati savęs, kračiau galvą į šonus, negalėdama patikėti tuo, ką skaitau. Rachelė st