Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio


Hayden Herrera "Frida"





Fridos pristatyti tikriausiai jau nereikia niekam. Ši išskirtinė asmenybė visų atmintyje jau seniai įstrigusi. Vieniems dėl išskirtinių paveikslų (dažniausiai - autoportretų), kitiems dėl plačių sujungtų varnele antakių, kurie neabejotinai yra išskirtinis Fridos bruožas.

Mane ji žavi. Iki šios knygos mane joje kažkas vis traukdavo. Pažiūrėjusi į jos paveikslus, nuotraukas, visada užplūsta toks švelnumo jausmas. Kartais būna toks jausmas ir su pirmą kart sutiktu žmogumi: jo nepažįsti, tačiau jauti, kad jis tau artimas. Man toks jausmas būna, kai matau Fridos portretus.

O dabar, kai ši išsami ir spalvinga Frida Kahlo biografija baigta, aš ja žaviuosi tik dar labiau. Kokia išskirtinė ir spalvinga asmenybė! Sunku patikėti, kiek daug ji išgyveno. O dar kaip spalvingai ji gyveno... aš netenku žado!

Žinoma, ne viskas mane sužavėjo: politinės temos arba autorės išsiplėtimas apie Fridos vyrus ir jų gyvenimus buvo ne toks įdomus, kaip jos pačios gyvenimas, tačiau bendrai man viskas labai patiko.

Padūkusi ta Frida buvo. O ne ką mažiau padūkęs buvo ir jos vyras. Iš vienos pusės, mane žavėjo jų santykiai. Iš kitos, buvo sunku suvokti, kaip galima mylėti vienas kitą, tačiau miegoti su kitais ;D

Patiko man knygoje pateikti tikri Fridos laiškai. Labai rafinuoti, jausmingi ir brandūs jų tekstai. Drįsčiau teigti, kad Frida buvo ne tik išskirtinė asmenybė, bet ir ne pagal metus brandi.

Jei kartais dar abejojate dėl šios tikrai storos knygos, meskit visas abejones per bortą. Verta. Man ši knyga yra ne tik puiki menininkės biografija, bet ir meno kūrinys, savyje talpinantis ne tik Fridos istoriją, bet ir jos paveldą - paveikslus.

Leidykla: "Kitos knygos"




 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lucy Score "Tai, kas niekada nesibaigia" Knyga, kurią skaičiusieji pasidalino į dvi puses: kuriems labai patiko ir tuos, kuriems nepatiko. Aš esu abiejų sąjunga: man knyga suteikė ir poilsį ir erzino, tad trumpai apie tai, ką aš išgyvenau, skaitydama "Tai, kas niekada nesibaigia". Istorija tokia pati, kaip ir daugelio meilės istorijų: nuo priešų iki mylimųjų, kaip ir bandyta linkti į meilės trikampį (ir ačiū Diev. - persigalvota), tačiau ši tema neplėtota. Nieko išskirtinio ar įdomaus. Bent man taip atrodo. Patys veikėjai turintys savo šarmo, tačiau nei vienas jų (nebent tik  Naomės dukterėčia) stiprios simpatijos nesukėlė: neįtikino ir griežtojo Nokso perdėtas geranoriškumas, nei saldusis jo brolio charakteris, nei pati Naomė nebuvo įdomi. Labiau.. nesuprantama ir neįdomi. O didžiausias man knygos minusas buvo atviros sekso scenos, kurios vaizduotei nepaliko nei trupinėlio. Gašlios replikos kartais irgi vertė susiraukti, tačiau sekso scenos galėjo bent šiek tiek pa
Silvia Moreno - Garcia "Daktaro Moro duktė" Tikrai nenustebčiau ir juolab neteisčiau, jei šią knygą skaitytojas pasirinktų vien iš viršelio. Tačiau kad ir kokio nuostabumo šis knygos viršelis, knygos turinys taip pat labai maloniai nustebino. Apie daktarą Moro ir jo išskirtinius eksperimentus jau tikriausiai daugelis yra girdėję, (yra net filmas) tačiau skaityti knygą ir žiūrėti filmą - dvi išskirtinės patirtys, kurių geriau net nelyginti. Daktaras Moro, apimtas savimeilės ir trokšdamas pasaulinio pripažinimo, eksperimentuoja su gyvūnų ir žmonių hibridais. Jis įsitikinęs, kad tik jo išskirtiniai moksliniai gebėjimai, vieną dieną jam atneš nepavydėtiną šlovę, o kartu ir galbūt - atradimus, kurie išgelbės daugumą žmonijos. Tačiau nei jis pats, nei skaitytojas negali net nujausti, kur link ši istorija suka... O kiek jausmų tai sukelia! Sunku įsivaizduoti ne tik kaip atrodo šie daktaro sukurti sutvėrimai, bet ir kokie jie sumanūs, drąsūs ir unikalūs. Skaičiau ir grožėjausi visa š
Nick Trenton "Nesuk sau galvos" JEI esate tikras mąstytojas, kuris turi visada viską išstudijuoti, apmąstyti, visada visas situacijas turite išnagrinėti iš pagrindų "o jeigu bus..." arba "kodėl man pasakė..." - ši knyga skirta būtent jums. Jau niekam ne paslaptis, kad daugiausiai mąstantys patiria daug daugiau streso, nei mažiau į smulkmenas pasidavę žmonės. Kaip autorius pats sako - jei daug mąstai, mažiau darai. O tai ir yra viena iš pagrindinių punktų, kodėl gyvenimas nesiklosto taip gerai, kaip tikimės. Knyga plonytė ir teorinė medžiaga pateikta patraukliai. Iškart pajaučiau prielankumą autoriui, kad nevyniojo žodžių į vatą ir iškart pasakė, kad konkrečių taisyklių ar būdų nustoti per daug mąstyti ne tik nėra, bet ir neverta jų kurti. Tad knyga visai ne apie tai, kaip nustoti kažką daryti (vėl ir vėl viską permąstyti), bet atpažinti save kaip per daug mąstantį ir gerai save išnagrinėjus, tai pakeisti, kol tai neiššaukė to padarinių - didelio streso lyg