Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio


Brit Bennett "Nykstantys saitai"




Keistus jausmus sukėlė ši, kovo mėnesio knygų klubo knyga "Nykstantys saitai".
Nors pati knygos pradžia manęs visai neviliojo, galiausiai pasinėriau į šią istoriją, tačiau ne "stačia galva".

Net nemoku apibūdinti, kokius jausmus ji sukėlė. Kaip ir patiko, nors trūko gylio. Kaip ir skaitėsi lengvai, nors vis neapleisdavo mintis "Kokia jos prasmė"? ir net  po kelių dienų,  kai užverčiau jau perskaitytą knygą, tas pats klausimas nedilo iš atminties. Ar supratau? Nepasakyčiau.

Dezirė ir Stela - identiškos dvynės, gimusios juodaodžio tėvo ir šviesios motinos šeimoje. Jos - juodukės, kaip sako kaimo žmonės, bet neįtikėtinai baltos odos. Kone baltaodės - šnabždėjosi jie. O šiame kaime, kur visi vienas kitą pažįsta - tamsi oda nėra mėgiama. Tad nieko nenustebino, kai vieną dieną gauja baltųjų, mergaičių akyse mirtinai sužalojo jų tamsiaodį tėvą.

Tikriausiai galima nuspėti, kad knyga apie rasizmą, baltųjų ir tamsiaodžių žmonių kovą, tačiau manau, kad pagrindinė knygos tema yra šeimos saitai.

Abi mergaitės pabėgo.  Dezirė susirado naktiems juodumo vyrą ir susilaukė neitikėtinai tamsios odos dukros. Stela atvirkščiai - kaip tik įmanoma bėgo nuo savo kraujo ryšio ir apsimesdama baltąja  - susikūrė pavydėtiną naują gyvenimą. IR asmenybę.

Knygos tema gili. Prasminga. Stipri. Tačiau jos pateikimui kažko trūko. Istorija pasakojama lyg lengva ranka, nesigilinant į detales. Daug veikėjų, išskirtinės istorijos, tačiau gylio trūko. Nesikankinau skaitydama, tačiau ir užvertusi knygos nepajaučiau viduje nieko. Baigėsi ir tiek.






 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lucy Score "Tai, kas niekada nesibaigia" Knyga, kurią skaičiusieji pasidalino į dvi puses: kuriems labai patiko ir tuos, kuriems nepatiko. Aš esu abiejų sąjunga: man knyga suteikė ir poilsį ir erzino, tad trumpai apie tai, ką aš išgyvenau, skaitydama "Tai, kas niekada nesibaigia". Istorija tokia pati, kaip ir daugelio meilės istorijų: nuo priešų iki mylimųjų, kaip ir bandyta linkti į meilės trikampį (ir ačiū Diev. - persigalvota), tačiau ši tema neplėtota. Nieko išskirtinio ar įdomaus. Bent man taip atrodo. Patys veikėjai turintys savo šarmo, tačiau nei vienas jų (nebent tik  Naomės dukterėčia) stiprios simpatijos nesukėlė: neįtikino ir griežtojo Nokso perdėtas geranoriškumas, nei saldusis jo brolio charakteris, nei pati Naomė nebuvo įdomi. Labiau.. nesuprantama ir neįdomi. O didžiausias man knygos minusas buvo atviros sekso scenos, kurios vaizduotei nepaliko nei trupinėlio. Gašlios replikos kartais irgi vertė susiraukti, tačiau sekso scenos galėjo bent šiek tiek pa
Silvia Moreno - Garcia "Daktaro Moro duktė" Tikrai nenustebčiau ir juolab neteisčiau, jei šią knygą skaitytojas pasirinktų vien iš viršelio. Tačiau kad ir kokio nuostabumo šis knygos viršelis, knygos turinys taip pat labai maloniai nustebino. Apie daktarą Moro ir jo išskirtinius eksperimentus jau tikriausiai daugelis yra girdėję, (yra net filmas) tačiau skaityti knygą ir žiūrėti filmą - dvi išskirtinės patirtys, kurių geriau net nelyginti. Daktaras Moro, apimtas savimeilės ir trokšdamas pasaulinio pripažinimo, eksperimentuoja su gyvūnų ir žmonių hibridais. Jis įsitikinęs, kad tik jo išskirtiniai moksliniai gebėjimai, vieną dieną jam atneš nepavydėtiną šlovę, o kartu ir galbūt - atradimus, kurie išgelbės daugumą žmonijos. Tačiau nei jis pats, nei skaitytojas negali net nujausti, kur link ši istorija suka... O kiek jausmų tai sukelia! Sunku įsivaizduoti ne tik kaip atrodo šie daktaro sukurti sutvėrimai, bet ir kokie jie sumanūs, drąsūs ir unikalūs. Skaičiau ir grožėjausi visa š
Nick Trenton "Nesuk sau galvos" JEI esate tikras mąstytojas, kuris turi visada viską išstudijuoti, apmąstyti, visada visas situacijas turite išnagrinėti iš pagrindų "o jeigu bus..." arba "kodėl man pasakė..." - ši knyga skirta būtent jums. Jau niekam ne paslaptis, kad daugiausiai mąstantys patiria daug daugiau streso, nei mažiau į smulkmenas pasidavę žmonės. Kaip autorius pats sako - jei daug mąstai, mažiau darai. O tai ir yra viena iš pagrindinių punktų, kodėl gyvenimas nesiklosto taip gerai, kaip tikimės. Knyga plonytė ir teorinė medžiaga pateikta patraukliai. Iškart pajaučiau prielankumą autoriui, kad nevyniojo žodžių į vatą ir iškart pasakė, kad konkrečių taisyklių ar būdų nustoti per daug mąstyti ne tik nėra, bet ir neverta jų kurti. Tad knyga visai ne apie tai, kaip nustoti kažką daryti (vėl ir vėl viską permąstyti), bet atpažinti save kaip per daug mąstantį ir gerai save išnagrinėjus, tai pakeisti, kol tai neiššaukė to padarinių - didelio streso lyg