NemNemPhoto.eu

Pip Williams "Dingusių žodžių žodynas" Džiugu matyti, kad leidykla išleido jau ne pirmąją grožinę knygą ir toliau plečia savo asortimentą išskirtinėmis istorijomis. "Dingusių žodžių žodynas" - viena tokių. Esmė augo apsupta žodžių. Ir ne bet kokių: o turėsiančių patekti į Oksfordo žodžių žodyną. Tačiau su kiekviena diena Esmė sužino, kad yra dviejų rūšių žodžiai: tie, kurie patenka į žodyną ir tie, kurie nepatenka, nes jie nėra svarbūs. Augant ir bręstant Esmė suvokia, kad tai nėra gerai. Kiekvienas žodis turi ne vieną prasmę ir svarbą šiame pasaulyje, tad nuo vaikystės Esmė ima rinkti tuos žodžius atskirai. Į savo asmeninę "Dingusių žodžių žodyną". Pati knygos pradžia manęs nesužavėjo. Man kiek per daug buvo monotonijos ir papildomas veiksmo nebuvimas apkartino skaitymo malonumą. Tačiau pasiekusi knygos vidurį, staiga knygos veiksmas atgijo ir pasiglemžė visą mano dėmesį.  Knygoje pasakojama skaudi moterų judėjimo už teisę balsuoti kova, vykusi alsuojant

Hayden Herrera "Frida" Fridos pristatyti tikriausiai jau nereikia niekam. Ši išskirtinė asmenybė visų atmintyje jau seniai įstrigusi. Vieniems dėl išskirtinių paveikslų (dažniausiai - autoportretų), kitiems dėl plačių sujungtų varnele antakių, kurie neabejotinai yra išskirtinis Fridos bruožas. Mane ji žavi. Iki šios knygos mane joje kažkas vis traukdavo. Pažiūrėjusi į jos paveikslus, nuotraukas, visada užplūsta toks švelnumo jausmas. Kartais būna toks jausmas ir su pirmą kart sutiktu žmogumi: jo nepažįsti, tačiau jauti, kad jis tau artimas. Man toks jausmas būna, kai matau Fridos portretus. O dabar, kai ši išsami ir spalvinga Frida Kahlo biografija baigta, aš ja žaviuosi tik dar labiau. Kokia išskirtinė ir spalvinga asmenybė! Sunku patikėti, kiek daug ji išgyveno. O dar kaip spalvingai ji gyveno... aš netenku žado! Žinoma, ne viskas mane sužavėjo: politinės temos arba autorės išsiplėtimas apie Fridos vyrus ir jų gyvenimus buvo ne toks įdomus, kaip jos pačios gyvenimas, tačiau

  Qing Li"Miško maudynės. Shinrin-Yoku: apie gydantį gamtos poveikį žmogui" Skaitytojus, kurie nepasidomės knyga iš anksto, gali kiek suklaidinti pavadinimas. Jei žinote, kas yra miško maudynės - būkite ramūs. Tačiau kas to nežino, knygoje gali rasti visai kitokią informaciją, nei tikėtųsi. Aš esu viena jų... "Miško maudynės" - man asocijuojasi su ryšiu su mišku. Miško teikiama nauda ir ramybe. Tačiau knygoje rasite daug daugiau nei tai, į ką maniau susideda "miško maudynės". Visų pirma, tai Shirin- Yoku metodas, naudojamas ne tik pajusti gamtą, joje pailsėti, bet ir metodas, padėsiantis atgauti ramybę ir sveikatą. Šiame pasaulyje, kuriame augame jau nebe miškų apsuptyje, o pilko asfalto burbule, gamtos mums reikia kaip oro. Apie tai ir yra ši knyga. Tačiau maloniai nustebino, kad autorius kalba ne tik apie būtiną gamtos terapiją mums, tačiau ir kaip tą terapiją gauti patiems, jei nėra galimybės pabėgti į mišką. "Miško terapija" nėra tik kelios v

Eleanor Shearer "Upe, vesk mane namo" Knygų apie vergovę esu skaičiusi vos kelias, tad kaip ir neturiu to "atspirties taško", kuris padėtų man ją vertinti kaip silpnesnę ar stipresnę knygą šia sunkia tema. "Upe, vesk mane namo" - sunki istorija apie iš vergovės gniaužtų pabėgusią vergę Rachelę, kuri iškeliauja ieškoti prieš daugybę metų atimtų savo vaikų. Jei tikitės knygoje rasti daug veiksmo - deja, jo nerasite. Autorė šioje knygoje akcentuoja jausmus, nei patirtus nuotykius. Skaitydama šią knygą, kartu su Rachele keliavau per jausmų jūrą, kurie retkarčiais suglumindavo, kaip iš pažiūros viskas taip gana lengvai sekėsi. Kadangi autorė koncentravosi į jausmus, visa istorijos tėkmė liejosi lyg praleidžiant akimirkas. t.y. savaitės kelionė plaustu, nepastebimai virsdamo dienomis. Mėnesiai - savaitėmis. Čia autorė išgyvenimus pasakoja jausmais, ne laiku, tad kartais nejausdama pati savęs, kračiau galvą į šonus, negalėdama patikėti tuo, ką skaitau. Rachelė st

Joanna Gierak- Onoszko "27 Tobio Obedo mirtys" Retai į rankas pakliūna tokių knygų, kurias skaitant nesiliauji šluostytis ašarų. O ši, leidyklos "Kitos knygos" išleista knyga "27 Tobio Obeno mirtys", tiesiog plėšte plėšė man širdį. Tikriausiai pirmą kartą džiaugiuosi, kad knyga man į rankas pakliuvo ne ta man įprasta, fizine forma, o audio įrašo formatu. Kitaip tikrai nežinau, ar būčiau ištvėrusi ją perskaityti nuo pradžios iki galo. Su įrašu buvo kiek kitaip.. Kas mėgstate vadinamąsias "true crime" knygas, - nepraleiskite pro akis šios knygos. Ji pasakoja tikras, vietinių Kanados vaikų, inuitų, istorijas, susijusias su  bažnyčios atstovų valdomais internatais, kuriuose šie visiškai nekalti vaikai, buvo skriaudžiami ir kankinami. Tikriausiai jau gyvenime nepamiršiu to vardo - Tobis Obedas. Nepamiršiu jo patirto siaubo. Jo skausmo ir nepasitikėjimo. Obedas jau ne pirmos jaunystės. Pražilęs. Be abiejų kojų ir rankos. Tai žmogus, netekęs beveik visk

  Colleen Hoover "Viskas primena tave" Ne visos knygos, saldžiais kaip ledinukas viršeliais, slepia savyje saldžias ir gražias istorijas. "Viskas primena tave" - neabejotinai nukels kiekvieną  skaitytoją į savo paties praeitį, kur laikome užslėptas senas nuoskaudas, abejones ir kas be ko, skausmą. Privers suprasti, kad vienintelis žmogus, kuriuo gali pasitikėti, esi tik tu pats. Na, bent jau taip prasidėjo mano pažintis su šia knyga: nukeliavau kartu su Kena į tą savigraužos ir beviltiškumo pilną prisiminimą už kažkada seniai padarytas klaidas.  Nors Kenos išgyvenimų negalima lyginti su niekuo kitu, tačiau jos patiriamą skausmą pažins daugelis. Aš pažinau. Išgyvenau kartu ir ne kartą piktinausi tuo, kiek neteisybės savyje talpina ši istorija. Kena po penkerių metų, pilnų savigraužos ir begalinio vidinio skausmo, išeina į laisvę. Vienintelis jai likęs artimas žmogus - jos dukra, kuriai jau tuoj turi sukakti penkeri. Ji jos nėra mačiusi.  Tačiau ką tikrai gerai Kena ž

 Sarah J.Maas " Vidurnakčio karūna" D ar visai neseniai pas kažką mačiau klausimą, kas sunkiau: parašyti atsiliepimą apie labai patikusią, ar labai nepatikusią knygą? Kaip bebūtų keista, man dažniau sunku parašyti atsiliepimą apie patikusią.. Sėdžiu sau prie stalo, kava aušta šalia, viliodama labiau mesti bandyti rašyti ir eiti jos gerti. O galvoje sukasi vėjo malūnėlis, bandydamas sudėlioti nors vieną gražų ir logišką sakinį apie knygą.. o varge, kaip sunku... Knyga man patiko. Galiu net drąsiai teigti, kad buvo geriau nei pirmoji. Kažkur giliai kirminėlis kirba, kad kažin ar ne specialiai autorė vis tas antras savo serijų dalis tokias "bombines" sukuria...? Pykit - nepykit karaliaus sūnaus gerbėjai, aš vis dar jaučiu begalinę simpatiją Čeolui, nei princui. Ir net nežinau kodėl: ar kad jis primena mane, ar kad jo asmenybę autorė nupiešė kur kas stipresnę..? O ši, antroji "Stiklo sosto" dalis man labiau patiko dėl nesibaigiančio veiksmo, kuris kiekvieną ka