Sarah J.Maas " Vidurnakčio karūna"
Dar visai neseniai pas kažką mačiau klausimą, kas sunkiau: parašyti atsiliepimą apie labai patikusią, ar labai nepatikusią knygą? Kaip bebūtų keista, man dažniau sunku parašyti atsiliepimą apie patikusią..
Sėdžiu sau prie stalo, kava aušta šalia, viliodama labiau mesti bandyti rašyti ir eiti jos gerti. O galvoje sukasi vėjo malūnėlis, bandydamas sudėlioti nors vieną gražų ir logišką sakinį apie knygą.. o varge, kaip sunku...
Knyga man patiko. Galiu net drąsiai teigti, kad buvo geriau nei pirmoji. Kažkur giliai kirminėlis kirba, kad kažin ar ne specialiai autorė vis tas antras savo serijų dalis tokias "bombines" sukuria...?
Pykit - nepykit karaliaus sūnaus gerbėjai, aš vis dar jaučiu begalinę simpatiją Čeolui, nei princui. Ir net nežinau kodėl: ar kad jis primena mane, ar kad jo asmenybę autorė nupiešė kur kas stipresnę..?
O ši, antroji "Stiklo sosto" dalis man labiau patiko dėl nesibaigiančio veiksmo, kuris kiekvieną kart vis kitoks. pirmoje dalyje vyko kovos, treniruotės ir viskas daug maž panašiai kaip kiekviena diena, o štai čia - kaip diena - taip naujiena.
Ir tikrai, autorei pavyko mane nustebinti. Esu gana akyla skaitytoja, tad dažniausiai pavyksta nuspėti kur pakryps veiksmas ar kas yra kas (ypač jei tai detektyvas), tačiau čia mane apgavo. Nesitikėjau to paskutinio siužeto vingio. Pavyko nukreipti mano dėmesį į kitą vietą, ko pasekoje, nepastebėjau to, ką autorė mestelėjo knygos pabaigoje.
Ačiū Knygynų tinklas "VAGA" už padovanotą kyngą
Leidykla: "Alma Littera"
reklama
Komentarai
Rašyti komentarą