NemNemPhoto.eu

Ignė Ale "Migruojantys paukščiai" Knygos apie save iš naujo atrandančius žmones - vienos mano mylimiausių. Ypač tas savęs atradimo kelias mane visad paperka ir net užvertusi knygą, dar ilgai mintyse dėlioju mintis, kaip pati būčiau dariusi, jei būčiau tų veikėjų vietoje. Iš pat pradžių man patiko viskas: pradedant veikėjais, baigiant atsiminimais ar Kuršių Nerijos vaizdais. Tačiau su kiekvienu knygos puslapiu, vis labiau ėmiau nekęsti to, ką knygos pradžioje mylėjau.  Man kiek per daug neįtikimas buvo Gerdos jausmų virsmas. Per greitai, vietomis priminė manija, nei meilę. Priklausomybę, nei gerbimą. o pradžioje man jos tas nekaltas pasimetimas ("įmetimas į naują pasaulį) atrodė toks širdžiai artimas.. Labiausiai patiko, kad autorė į knygą įdėjo daug temų: keliones, psichologinių aspektų (panikos atakos, priklausomybės..) artimųjų netektis ir jų atskirtį, palietė LGBT temą.. Sužinojau naujų dalykų ir tikrai ne kartą nustebau skaitant " tai taip būna visiems, ne tik m

Benjamin Myers "Kur susitinka dangus ir jūra" Teko save sudrausminti, kad šios nuostabios knygos neperskaityčiau vienu ypu. Knyga "Kur susitinka dangus ir jūra", man buvo lyg gryno oro gurkšnis, po gana ilgos pauzės.. Nežinau kaip trumpai ir aiškiai apibūdinti šią knygą, bet gana retai perskaitau istoriją, kuri taip atitiktų mano knygų skonį ir metą, kada man būtent tokios istorijos reikia. O istorija skaitytoją nukelia į 1946-ius metus, pokario Šiaurės Angliją, kur 16-metis Robertas, vos nutilus karo atgarsiams, pamynęs nusistovėjusią šeimos tradiciją tapti angliakasiu, išeina ieškoti savojo likimo.  Vieną gražią dieną, jis sutinka keistą, ekscentrišką damą (Dulcę), kuri jam suteikia ne tik galimybę atitrūkti nuo pasaulio negandų, bet ir gyvenimą pakeisiančių pamokų. Knyga neabejotinai patenka jau į geriausių mano 2024 metais skaitytų knygų 10-tuką. Man joje patiko absoliučiai viskas: pradedant nuostabiai pateiktais gamtos vaizdais, kad nejučia pati viską lyg savom

Sarah J. Maas "Miglos ir Įtūžio dvaras" Šią seriją jau skaitę skaitytojai sakė, kad antra dalis daug geresnė už pirmąją, tad neverta "numesti" visos serijos vos perskaičiusi pirmąją. Ir nemelavo... Ši dalis man buvo visiško komforto knyga. Mėgavausi kiekviena akimirka, nors prisipažinsiu, pradžia buvo ypač sunki ir buvo ne kartą aplankiusi mintis, kad vėl ją mesiu.. Bet kaip sakoma, kartais kai kurioms knygoms reikia ne tik savo laiko, bet ir tam tikros emocijos, tad kai galiausiai pamėginau (trečią kartą) - nebegalėjau nustoti. Pirmoje dalyje siaubingai erzino tiek Feirė, tiek jos seserų charakteriai ir poelgiai. Nesupratau, kaip galima būti tokiomis naiviomis mergelėmis, kai jau tiek daug metų gyveni nepritekliuje, kaip galima nevertinti kito žmogaus pastangų dėl tavo būvio. Džiugu, kad šioje dalyje to nebeliko. Kalbant apie mylimiausius veikėjus, jau nuo pat pirmos dalies, mane suviliojo Risandas. Esu tipinė moteris, mane blogiukai "veža";D Nuo pat pirm

Sebastian Fitzek "Dovana" Vis dar jaukinuosi Fitzek'o kūrybą ir nesuprantu, ar man labiau patinka, ar labiau nepatinka tai, kaip jis rašo. Skaitant "Dovana" taip intensyviai raukiausi, kad jau pati įtikėjau, kad perskaičiusi reikės papildomo kremo nuo raukšlių, ant kiek nesupratau ką skaitau. Juokas juokais, bet Fitzek'as visiems žinomas kaip apgaulės tekstu meistras, kuris taip susuka galvą, kad knygos pabaigoje lieki apstulbęs. Tik. Kur tai? Galbūt aš per daug tikiuosi, kai tiek pagyrų prisiskaičiau apie šį autorių, tačiau pagal mane, knygos, kurios apgauna skaitytoją, turėtų mestelti vis kokią užuominą, kuri skaitytoją nublokštų visai kita linkme, tuomet vėl paneigti skaitytojo nuojautą, pavesdamas jį vėl pasukti netinkame linkme. Tačiau aš būtent to ir negavau. Autorius neigia neigia ir neigia vieną teoriją po kitos, tačiau nepateikia kitų krypčių, kur link viskas sukasi. Buvau pasimetusi. Visiškai. Nesupratau ką skaitau ir neturėjau nei vienos, nors ir

Silvia Moreno - Garcia "Daktaro Moro duktė" Tikrai nenustebčiau ir juolab neteisčiau, jei šią knygą skaitytojas pasirinktų vien iš viršelio. Tačiau kad ir kokio nuostabumo šis knygos viršelis, knygos turinys taip pat labai maloniai nustebino. Apie daktarą Moro ir jo išskirtinius eksperimentus jau tikriausiai daugelis yra girdėję, (yra net filmas) tačiau skaityti knygą ir žiūrėti filmą - dvi išskirtinės patirtys, kurių geriau net nelyginti. Daktaras Moro, apimtas savimeilės ir trokšdamas pasaulinio pripažinimo, eksperimentuoja su gyvūnų ir žmonių hibridais. Jis įsitikinęs, kad tik jo išskirtiniai moksliniai gebėjimai, vieną dieną jam atneš nepavydėtiną šlovę, o kartu ir galbūt - atradimus, kurie išgelbės daugumą žmonijos. Tačiau nei jis pats, nei skaitytojas negali net nujausti, kur link ši istorija suka... O kiek jausmų tai sukelia! Sunku įsivaizduoti ne tik kaip atrodo šie daktaro sukurti sutvėrimai, bet ir kokie jie sumanūs, drąsūs ir unikalūs. Skaičiau ir grožėjausi visa š

E.M.A. Rotvel "Kur baigiasi sapnai" Drąsus ir pagirtinas sprendimas parašyti knygą apie tuos, apie kuriuos įprastai mes negalvojam. Augau mažame kaime, tad kaimynas, kuris kasdien nusigerdavo tiek, kad namo eidavo pasiremdamas keturiomis - man nėra toks jau neįprastas vaizdas. O Algiukas buvo geras žmogus: sutiktus vaikus apdovanodavo iš grąžos likusiais centais. "Ant saldainių, jums vaikai" - sakydavo. Algiuko dabar jau nebėra. Daug metų. Kartą parėjęs namo, taip ir nebeatsikėlė. Tad knygą apie tokius kaip Algis - neįprasta skaityti. Bet nepaprastai įdomu sužinoti tą tikrą kiekvieno gyvenimo nuskriausto vaiko istoriją.  Jau kelias dienas bandau sugalvoti kaip išdėstyti mintis apie knygą, kurią rekomenduočiau perskaityti absoliučiai kiekvienam žmogui gyvenime. Čia radau tokių gilių ir širdį gniaužiančių istorijų, kad net nežinau, kam ši knyga gali nepatikti. Knygos tekstas toks tikras ir vaizdingas, kad skaitydama nusikeldavau vis į vietas,   į kurias jau daugybę me

Casey McQuiston -"Raudona, balta ir karališka mėlyna" Nors ir nesu didelė saldumynų mėgėja, šis saldainiukas man patiko. Šiek tiek bijojau skaityti knygą, kurios ekranizaciją mačiau. Tačiau tai ne tik nepagadino skaitymo malonumo, bet dar net neįpusėjus knygos, dar kartą įsijungiau pažiūrėti filmą, nes man taip patiko viskas knygoje, kad nenorėjau dar jos  įspūdžių paleisti. Žinau, skamba ganėtinai keistai.. Pati knygos istorija pasakoja apie su kilme atėjusius įsipareigojimus. Nesvarbu ar tu karalius, princas ar prezidento sūnus ar dukra - tau kartu su titulu ateina ir papildomos atsakomybės: tave stebi visas pasaulis. Esi autoritetas. Negali klysti. Linksmintis. Būti lengvabūdis ar netgi neturėti aiškaus tikslo. Pas tave kartu su titulu ateina ir atsakomybė. Ne tik už save, bet ir už kitus. Ir būtent tai man knygoje labiausiai ir patiko: pasipriešinimas toms atsakomybėms, savęs atradimo kelias ir žinoma, kas be ko, meilė.  Neverta plėstis ir pasakoti, šimtą kart geriau pati