Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio


Benjamin Myers "Kur susitinka dangus ir jūra"






Teko save sudrausminti, kad šios nuostabios knygos neperskaityčiau vienu ypu.
Knyga "Kur susitinka dangus ir jūra", man buvo lyg gryno oro gurkšnis, po gana ilgos pauzės.. Nežinau kaip trumpai ir aiškiai apibūdinti šią knygą, bet gana retai perskaitau istoriją, kuri taip atitiktų mano knygų skonį ir metą, kada man būtent tokios istorijos reikia.

O istorija skaitytoją nukelia į 1946-ius metus, pokario Šiaurės Angliją, kur 16-metis Robertas, vos nutilus karo atgarsiams, pamynęs nusistovėjusią šeimos tradiciją tapti angliakasiu, išeina ieškoti savojo likimo. Vieną gražią dieną, jis sutinka keistą, ekscentrišką damą (Dulcę), kuri jam suteikia ne tik galimybę atitrūkti nuo pasaulio negandų, bet ir gyvenimą pakeisiančių pamokų.

Knyga neabejotinai patenka jau į geriausių mano 2024 metais skaitytų knygų 10-tuką. Man joje patiko absoliučiai viskas: pradedant nuostabiai pateiktais gamtos vaizdais, kad nejučia pati viską lyg savomis akimis mačiau, baigiant stipria istorija ir nepamirštamais veikėjais.

O kaip man patiko Dulcė! Toks subtilus humoro jausmas, priversdavęs mane karts nuo karto sukikenti, ar net balsu nusijuokti. O kartais, ir nubraukti ašarą, kaip nuostabiai ši istorija papasakota. Dulcė man buvo toks tyras jūros perlas, į kurį nori nesustodamas žiūrėti, nors ir iš išvaizdos jis nieko nepasako, užtat  kokius jausmus  kelia!

Negaliu vadinti savęs poezijos gerbėja. Niekada jos nesupratau, nors kartais ir pati eiles rašydavau.. tačiau šioje knygoje poezija puikiai tiko. Pagyvino. Suteikė spalvų. Viskas lyg naujai atgijo.

"Kur susitinka dangus ir jūra" - patiks skaitytojams, kurie mėgsta svajoti, myli gamtą, poeziją ir ypač gyvas istorijas. Nežinau kam gali nepatikti tokia skaudžiai gyva istorija, pasakojanti apie laisvę, kūrybą ir be abejonės - tyrą meilę.

Leidykla "Tyto alba" reklama




 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lucy Score "Tai, kas niekada nesibaigia" Knyga, kurią skaičiusieji pasidalino į dvi puses: kuriems labai patiko ir tuos, kuriems nepatiko. Aš esu abiejų sąjunga: man knyga suteikė ir poilsį ir erzino, tad trumpai apie tai, ką aš išgyvenau, skaitydama "Tai, kas niekada nesibaigia". Istorija tokia pati, kaip ir daugelio meilės istorijų: nuo priešų iki mylimųjų, kaip ir bandyta linkti į meilės trikampį (ir ačiū Diev. - persigalvota), tačiau ši tema neplėtota. Nieko išskirtinio ar įdomaus. Bent man taip atrodo. Patys veikėjai turintys savo šarmo, tačiau nei vienas jų (nebent tik  Naomės dukterėčia) stiprios simpatijos nesukėlė: neįtikino ir griežtojo Nokso perdėtas geranoriškumas, nei saldusis jo brolio charakteris, nei pati Naomė nebuvo įdomi. Labiau.. nesuprantama ir neįdomi. O didžiausias man knygos minusas buvo atviros sekso scenos, kurios vaizduotei nepaliko nei trupinėlio. Gašlios replikos kartais irgi vertė susiraukti, tačiau sekso scenos galėjo bent šiek tiek pa
Silvia Moreno - Garcia "Daktaro Moro duktė" Tikrai nenustebčiau ir juolab neteisčiau, jei šią knygą skaitytojas pasirinktų vien iš viršelio. Tačiau kad ir kokio nuostabumo šis knygos viršelis, knygos turinys taip pat labai maloniai nustebino. Apie daktarą Moro ir jo išskirtinius eksperimentus jau tikriausiai daugelis yra girdėję, (yra net filmas) tačiau skaityti knygą ir žiūrėti filmą - dvi išskirtinės patirtys, kurių geriau net nelyginti. Daktaras Moro, apimtas savimeilės ir trokšdamas pasaulinio pripažinimo, eksperimentuoja su gyvūnų ir žmonių hibridais. Jis įsitikinęs, kad tik jo išskirtiniai moksliniai gebėjimai, vieną dieną jam atneš nepavydėtiną šlovę, o kartu ir galbūt - atradimus, kurie išgelbės daugumą žmonijos. Tačiau nei jis pats, nei skaitytojas negali net nujausti, kur link ši istorija suka... O kiek jausmų tai sukelia! Sunku įsivaizduoti ne tik kaip atrodo šie daktaro sukurti sutvėrimai, bet ir kokie jie sumanūs, drąsūs ir unikalūs. Skaičiau ir grožėjausi visa š
Nick Trenton "Nesuk sau galvos" JEI esate tikras mąstytojas, kuris turi visada viską išstudijuoti, apmąstyti, visada visas situacijas turite išnagrinėti iš pagrindų "o jeigu bus..." arba "kodėl man pasakė..." - ši knyga skirta būtent jums. Jau niekam ne paslaptis, kad daugiausiai mąstantys patiria daug daugiau streso, nei mažiau į smulkmenas pasidavę žmonės. Kaip autorius pats sako - jei daug mąstai, mažiau darai. O tai ir yra viena iš pagrindinių punktų, kodėl gyvenimas nesiklosto taip gerai, kaip tikimės. Knyga plonytė ir teorinė medžiaga pateikta patraukliai. Iškart pajaučiau prielankumą autoriui, kad nevyniojo žodžių į vatą ir iškart pasakė, kad konkrečių taisyklių ar būdų nustoti per daug mąstyti ne tik nėra, bet ir neverta jų kurti. Tad knyga visai ne apie tai, kaip nustoti kažką daryti (vėl ir vėl viską permąstyti), bet atpažinti save kaip per daug mąstantį ir gerai save išnagrinėjus, tai pakeisti, kol tai neiššaukė to padarinių - didelio streso lyg