Ignė Ale "Migruojantys paukščiai"
Knygos apie save iš naujo atrandančius žmones - vienos mano mylimiausių. Ypač tas savęs atradimo kelias mane visad paperka ir net užvertusi knygą, dar ilgai mintyse dėlioju mintis, kaip pati būčiau dariusi, jei būčiau tų veikėjų vietoje.
Iš pat pradžių man patiko viskas: pradedant veikėjais, baigiant atsiminimais ar Kuršių Nerijos vaizdais. Tačiau su kiekvienu knygos puslapiu, vis labiau ėmiau nekęsti to, ką knygos pradžioje mylėjau.
Man kiek per daug neįtikimas buvo Gerdos jausmų virsmas. Per greitai, vietomis priminė manija, nei meilę. Priklausomybę, nei gerbimą. o pradžioje man jos tas nekaltas pasimetimas ("įmetimas į naują pasaulį) atrodė toks širdžiai artimas..
Labiausiai patiko, kad autorė į knygą įdėjo daug temų: keliones, psichologinių aspektų (panikos atakos, priklausomybės..) artimųjų netektis ir jų atskirtį, palietė LGBT temą.. Sužinojau naujų dalykų ir tikrai ne kartą nustebau skaitant " tai taip būna visiems, ne tik man???" Man tai labai patiko. Daug visko, bet ne per daug.
Vietomis knygą skaičiau kaip kokią poemą - norėjosi žymėtis galvoje kiekvieną knygos mintį. Kartais norėjosi ašaroti, kiek ji man buvo artima, o kartais tikrai pykau ant pagrindinės veikėjos dėl jos naivumo ir nesubrendimo.
Komentarai
Rašyti komentarą