Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio



Sarah J. Maas "Miglos ir Įtūžio dvaras"





Šią seriją jau skaitę skaitytojai sakė, kad antra dalis daug geresnė už pirmąją, tad neverta "numesti" visos serijos vos perskaičiusi pirmąją. Ir nemelavo...

Ši dalis man buvo visiško komforto knyga. Mėgavausi kiekviena akimirka, nors prisipažinsiu, pradžia buvo ypač sunki ir buvo ne kartą aplankiusi mintis, kad vėl ją mesiu..

Bet kaip sakoma, kartais kai kurioms knygoms reikia ne tik savo laiko, bet ir tam tikros emocijos, tad kai galiausiai pamėginau (trečią kartą) - nebegalėjau nustoti.

Pirmoje dalyje siaubingai erzino tiek Feirė, tiek jos seserų charakteriai ir poelgiai. Nesupratau, kaip galima būti tokiomis naiviomis mergelėmis, kai jau tiek daug metų gyveni nepritekliuje, kaip galima nevertinti kito žmogaus pastangų dėl tavo būvio. Džiugu, kad šioje dalyje to nebeliko.

Kalbant apie mylimiausius veikėjus, jau nuo pat pirmos dalies, mane suviliojo Risandas. Esu tipinė moteris, mane blogiukai "veža";D Nuo pat pirmojo Feirės ir Nakties Dvaro valdovo susitikimo tikėjau, kad  jau netrukus apsivers dangus ir žemė. Cha cha. Sakiauuuuuu....

Na ir nebesiplėsiu pasakodama ir išdavinėdama turinį tiems, kad dar neskaitė. Nors vargiai dar gal yra tokių, kurie neskaitė (bet apsidrauskim). Knyga praktiškai tobulumo viršūnė mano skoniui : kerštinga, grubi, kai reikia -šalta, ir kelios kibirkštys švelnumo. Pripažinkit, tobulas kokteilis iš tokių ingredientų gaunasi. 

Noriu jau trečios dalies. Kaip aš noriu pamatyti kaip Feirė atsikeršys tiems, kurie to verti. Bijau, kad kol nesužinosiu - ramybės ir negausiu.

Leidykla "Alma Littera"





 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lucy Score "Tai, kas niekada nesibaigia" Knyga, kurią skaičiusieji pasidalino į dvi puses: kuriems labai patiko ir tuos, kuriems nepatiko. Aš esu abiejų sąjunga: man knyga suteikė ir poilsį ir erzino, tad trumpai apie tai, ką aš išgyvenau, skaitydama "Tai, kas niekada nesibaigia". Istorija tokia pati, kaip ir daugelio meilės istorijų: nuo priešų iki mylimųjų, kaip ir bandyta linkti į meilės trikampį (ir ačiū Diev. - persigalvota), tačiau ši tema neplėtota. Nieko išskirtinio ar įdomaus. Bent man taip atrodo. Patys veikėjai turintys savo šarmo, tačiau nei vienas jų (nebent tik  Naomės dukterėčia) stiprios simpatijos nesukėlė: neįtikino ir griežtojo Nokso perdėtas geranoriškumas, nei saldusis jo brolio charakteris, nei pati Naomė nebuvo įdomi. Labiau.. nesuprantama ir neįdomi. O didžiausias man knygos minusas buvo atviros sekso scenos, kurios vaizduotei nepaliko nei trupinėlio. Gašlios replikos kartais irgi vertė susiraukti, tačiau sekso scenos galėjo bent šiek tiek pa
Silvia Moreno - Garcia "Daktaro Moro duktė" Tikrai nenustebčiau ir juolab neteisčiau, jei šią knygą skaitytojas pasirinktų vien iš viršelio. Tačiau kad ir kokio nuostabumo šis knygos viršelis, knygos turinys taip pat labai maloniai nustebino. Apie daktarą Moro ir jo išskirtinius eksperimentus jau tikriausiai daugelis yra girdėję, (yra net filmas) tačiau skaityti knygą ir žiūrėti filmą - dvi išskirtinės patirtys, kurių geriau net nelyginti. Daktaras Moro, apimtas savimeilės ir trokšdamas pasaulinio pripažinimo, eksperimentuoja su gyvūnų ir žmonių hibridais. Jis įsitikinęs, kad tik jo išskirtiniai moksliniai gebėjimai, vieną dieną jam atneš nepavydėtiną šlovę, o kartu ir galbūt - atradimus, kurie išgelbės daugumą žmonijos. Tačiau nei jis pats, nei skaitytojas negali net nujausti, kur link ši istorija suka... O kiek jausmų tai sukelia! Sunku įsivaizduoti ne tik kaip atrodo šie daktaro sukurti sutvėrimai, bet ir kokie jie sumanūs, drąsūs ir unikalūs. Skaičiau ir grožėjausi visa š
Nick Trenton "Nesuk sau galvos" JEI esate tikras mąstytojas, kuris turi visada viską išstudijuoti, apmąstyti, visada visas situacijas turite išnagrinėti iš pagrindų "o jeigu bus..." arba "kodėl man pasakė..." - ši knyga skirta būtent jums. Jau niekam ne paslaptis, kad daugiausiai mąstantys patiria daug daugiau streso, nei mažiau į smulkmenas pasidavę žmonės. Kaip autorius pats sako - jei daug mąstai, mažiau darai. O tai ir yra viena iš pagrindinių punktų, kodėl gyvenimas nesiklosto taip gerai, kaip tikimės. Knyga plonytė ir teorinė medžiaga pateikta patraukliai. Iškart pajaučiau prielankumą autoriui, kad nevyniojo žodžių į vatą ir iškart pasakė, kad konkrečių taisyklių ar būdų nustoti per daug mąstyti ne tik nėra, bet ir neverta jų kurti. Tad knyga visai ne apie tai, kaip nustoti kažką daryti (vėl ir vėl viską permąstyti), bet atpažinti save kaip per daug mąstantį ir gerai save išnagrinėjus, tai pakeisti, kol tai neiššaukė to padarinių - didelio streso lyg