NemNemPhoto.eu

 Steve Cavanagh "Gynyba" Nors pradžioje netryškau entuziazmu šiai knygai, vėliau nesugebėjau nuo jos atsitraukti. Buvo velniškai gerai! Tikrai nesitikėjau, kad bus taip gerai. Niekada kaip ir nebuvau didelė teisinių temų mėgėja, o ir knygose mėgstu kraują kaitinančią įtampą, tačiau knygoje "Gynyba" man visko buvo daugiau nei pakankamai. O kaip aš pamilau pagr. veikėją Edį Fliną! Nors galbūt, aš jaučiu silpnybę sukčiams? Man jie visada atrodydavo kaip kokia egzotika: paslaptingi ir nenuspėjami. Ir patikėkite manimi, būtent tai ir gavau. Autorius kaip iš kokio bedugnio maišo vis traukė ir traukė netikėtus posūkių vingius: tai teisines spragas, tai "akių dūmimus" ar tiesiog meistriškai greitai susuktas idėjas, vis pakeisiančias įvykius. Meistriška! Tačiau tikrai suprasčiau ir tuos (jei atsirastų), kuriems knygoje rasis "kažko čia trūksta" jausmas. Nors pati to nepajaučiau, bet tikiu, kad mėgstantiems ypač daug veiksmo, čia gali jo kiek pritrūkti. O

  Claire Vigarello „Kaip gimsta herojės“   Norėjau šią knygos apžvalgą pradėti žodžiais „ aš šios knygos nekenčiau ir tuo pačiu ja žavėjausi“, tačiau sustojau ir susimąsčiau „ o esu jau skaičiusi tokią knygą, kuri keltų tokias dvilypes mintis?“ atsakymas būtų – ne. Tad.. Tai pirmoji mano skaityta knyga, kurios vietomis negalėjau pakęsti. Vietomis ją mylėjau... Tada vėl nekenčiau, o pabaigoje ir likau nesupratusi – tai ji man labiau patiko, ar ne? Autorė pasirinko labai klišinį veikėjos aprašymą: nusivylusi ir „nuvytusi“ Silvija, išgyvenanti visą jausmų jūrą: savo vyro depresijos epizodus, paauglius sūnus, nemylimą darbą ir jos nepakenčiamą bosą, ir kad to dar nebūtų maža – didelį viršsvorį, kuris ne tik jau kelia sveikatos problemų, bet ir tampa kaip skydas, tapti nematoma visur, kur tik ji pasirodo. Ir čia aš pasiklydau „mane erzina“ ir „man patinka“ labirinte: Silvijos personažas labai aštrus, kur nėra matomos ribos tarp gera ir bloga, ji viską mato tik vienaip – juodai.

Mattias Edvardsson "Geri kaimynai" Pirmąją šios istorijos dalį skaičiau jau kiek daugiau nei prieš dvejus metus, tad kad ir kaip norėčiau, lyginti šių dviejų kūrinių jau nebegalėčiau - įspūdžiai jau senokai išdilę iš atminties.. "Geri kaimynai" - nukelia į naujos istorijos pradžią: Mikelis ir Bjanka persikrausto į naują kaimynystę, kuri turėtų jiems atstoti naujo gyvenimo pradžią.. tačiau anaiptol maža, artima kaimynų bendrystė ne visada atnešą vien gerus įvykius.. Nepasakyčiau, kad ši istorija mane pakerėjo. Nepasakyčiau, kad ji man patiko ar ne: vargo nejaučiau, gana greitai vienas skyrius keitė kitą, o ir "kaltininkų" ir kaltinimų vienas kitam su kiekvienu puslapiu ne mažėjo, o tik augo.  Nemanau, kad to reikėjo. Nemanau, kad sprendimas ištęsti istoriją buvo veiksmingas ir būtinas. Tačiau gal tokia ir buvo autoriaus mintis? Parodyti skaitytojui kiekvieno veikėjo abi puses: ir gerąją ir blogąją, kad tik pats skaitytojas nuspręstų, kuris veikėjas yra kuri

  Stuart Sandeman „Įkvėpk iškvėpk“   „Be vandens galite išgyventi kelias dienas. Be maisto – kelias savaites. Bet jeigu nekvėpuosite vos tris minutes, jūsų gyvybei iškils pavojus.“ Vos tik pamačiusi, kad leidykla išleis knygą apie kvėpavimą, pirma mintis šovusi į galvą buvo „ką apie kvėpavimą galima papasakoti per 400 puslapių?“ Tačiau pasirodo – yra. Ir tai pabaigusi knygą dar galvoju, kad ne viskas dar buvo aprašyta.. Knygoje autorius apibūdina ne tik daug skirtingų kvėpavimo technikų, kvėpavimo klaidų ar kaip kinta mūsų kvėpavimas įvairiose situacijose, bet ir įterpė į knygą nemažai įdomių faktų, susijusių su kvėpavimu. Negaliu sakyti, kad knyga veiksminga arba ne. Kol neišbandysiu visų kvėpavimo technikų ir jų neįvaldysiu, net nedrįsiu knygos vertinti pliusais ar minusais. Tačiau autoriaus aprašytas kvėpavimas, malšinti fiziniam skausmui – buvo veiksmingas. Tad gal ir kitos technikos vertos dėmesio? Vis tik manau, kad dauguma knygoje ras kažką sau, o jei ir neras – be

  Nina De Gramont „Ponios Kristi apgaulė“   Manau, kaip gali būti klaidingas pirmasis įspūdis apie žmogų, taip gali klaidinti ir knygos viršelis. Jau vien knygos pavadinimas „Ponios Kristi apgaulė“, vertė mane galvoti, kad knygas bus  tik lengvas romanas, apie taip visiems (ar daugeliui) girdėtą istoriją, apie mįslingą rašytojos Agatos Kristi dingimą. Bet štai čia ir mane nustebino istorija. Negavau lengvo romano, negavau net Agatos dingimo istorijos. (na, bent dalinai). Užtat gavau dvi susipynusias ir stiprias istorijas, pasakojamas svetimo žmogaus. Nana O‘Di – gyvenimo neliaupsinta jauna moteris, suviliojusi Agatos Kristi vyrą, turėjusią savų kėslų. Ji pagrindinė ir vienintelė istorijos pasakotoja, pabėrusi ne tik istoriją iš jos perspektyvos kaip ir kodėl įvyko tas mįslingas aaą, kurį painiai, bet tikslingai susijusi su Agatos KRISTI gyvenimu. O tai man ir patiko. Ta antraeilė istorija, virtusi pagrindine. Įdomus ir įtaigus autorės pasakojimas, kuris užliūliuoja skaitytoją

Mike Omer "Mirtinas poveikis"     Kaip ir daugeliui bendraminčių, „įsivažiuoti“ į naują Omer knygų seriją buvo nelengva. Galbūt pradžiai pritrūko kiek daugiau veiksmo, nei prisiminimų ir minčių narpliojimams, supažindinimui su naująja leitenante Abe Malen. Nežinau kam gali nepatikti Leitenantė Malen: ji jau nuo pat pradžių yra akivaizdžiai matoma stipri asmenybė, pabėgusi nuo religinės sektos, pasiekusi savo gyvenimo svajones ir nebijanti iš tų pačių religinių gniaužtų, išgelbėti kitas aukas. Ir štai knygos pabaigai autorius „pakūrė tikrą pirtį“ ne tik apdovanodamas skaitytojus begale veiksmo, bet ir įspūdinga pabaiga. Knygą perskaičiau jau prieš geras kokias 5 dienas, o štai nuostaba dėl efektingos pabaigos – vis dar gyva mintyse. Wow, Omer , stojuosi ir ploju. Taigi tiems, kurie mėgsta ypač daug veiksmo knygose, rekomenduoju išlaukti lūžio taško, nes visas knygos saldėsis dar tik jūsų laukia. Be abejonių šią naują leitenantės Abės Malen seriją rekomenduoju visiems tikrovišk

 Stephen King "Gyvūlėlių kapinės" Po daugybės metų medžioklės, pagaliau ir man teko garbė perskaityti šią visų išgirtą S.King‘o knygą „Gyvūlėlių kapinės“, kurios negavau net miesto bibliotekoje, tačiau kaip man pasisekė, kad kolega Kęstutis ją man paskolino. Deja, knygą perskaičiau prieš tai jau peržiūrėjusi jos ekranizaciją. Nors knyga ir ekranizacija visiškai man buvo skirtingos, tačiau tikiu, kad tai vis tik padarė įtaką mano nuomonei apie šią knygą. Pirmiausia, atsiliepimo apie šią knygą net nežadėjau rašyti. Atrodo galvoje visiškai tuščia: nesuprantu, ar ji bent kiek sužavėjo mane, ar paliko tik tuščią įspūdį. Nesikankinau skaitydama, tikrai ne, nors ir žavesio nejaučiau. Mistikos ir šiurpo prisotintos istorijos ne visada „paliečia“ mane emociškai, todėl, matyt, ir nežinau iki dabar ką jai jaučiu. Vienintelė mintis, kuri mane visą laiką „vedė“, tai prieš gerus metus (o gal jau du?) klausytas interviu su autoriumi, kuris prisipažino, kad šios knygos istorija apie su