Stephen King "Gyvūlėlių kapinės"

Po daugybės metų medžioklės, pagaliau ir man teko garbė perskaityti šią visų išgirtą S.King‘o knygą „Gyvūlėlių kapinės“, kurios negavau net miesto bibliotekoje, tačiau kaip man pasisekė, kad kolega Kęstutis ją man paskolino. Deja, knygą perskaičiau prieš tai jau peržiūrėjusi jos ekranizaciją. Nors knyga ir ekranizacija visiškai man buvo skirtingos, tačiau tikiu, kad tai vis tik padarė įtaką mano nuomonei apie šią knygą.

Pirmiausia, atsiliepimo apie šią knygą net nežadėjau rašyti. Atrodo galvoje visiškai tuščia: nesuprantu, ar ji bent kiek sužavėjo mane, ar paliko tik tuščią įspūdį.

Nesikankinau skaitydama, tikrai ne, nors ir žavesio nejaučiau. Mistikos ir šiurpo prisotintos istorijos ne visada „paliečia“ mane emociškai, todėl, matyt, ir nežinau iki dabar ką jai jaučiu.

Vienintelė mintis, kuri mane visą laiką „vedė“, tai prieš gerus metus (o gal jau du?) klausytas interviu su autoriumi, kuris prisipažino, kad šios knygos istorija apie sunkvežimio partrenktus gyvuosius, nėra „iš piršto laužtos istorijos“. Toks nutikimas buvo tikras. Sunkvežimis vos nepartrenkė autoriaus vaiko.

Tikriausiai tai ir bus vienintelis stipresnis jausmas, kuris aplankė skaitant knygą. Tikrovės jausmas. Tikras skausmas ir širdgėla dėl nelaimių savo vaikams. Kai begalinė meilė ir atsidavimas yra prioritetų viršūnėje, nustumti racionalaus mąstymo. Galbūt ta beprotiška ir nepaaiškinama meilė ir yra šios knygos perliukas. Galbūt. Nežinau.

Žinoma, autoriaus talentas rašymui akivaizdus. Tai vienintelis man žinomas autorius, turintis tokį platų žodyną, ir jo istorijos visada būna unikalios ir „spalvingos“, tačiau šįkart ekranizacija man patiko labiau, nei pati knyga. Bent kartą ir aš pasidalinau savo nepopuliaria nuomone.